Atsistoju prie baro, prašau puodelį espreso. Keista – baristas manęs nevaro kur nors toliau, neliepia sėstis ir ilgesingai laukti atšalusio, susmegusio espreso. Štai jis – prieš mane: trisdešimt gramų kavos su tvirta aliejingos emulsijos puta – kremu. Suberiu cukrų ir stebiu, kaip jo svoris lėtai galynėjasi su kava, vos ne vos pramuša putą, kuri išsyk užsitraukia tarsi nieko nebūtų įvykę. Išgeriu kavą čia pat, prie baro, - vienu judesiu, ir niekas į mane keistai nežiūri. Kava palieka specifinį tikro espreso įspūdį: žinai, kad geri, bet jausmas toks, tarsi ir gertum ir valgytum. Žinoma, ryškiausią tiršto kavos kremo pojūtį įmanoma pajusti bene vieninteliame pasaulio mieste – Neapolyje, buvusioje Dviejų Sicilijų karalystės sostinėje.
Bet kavą aš geriu Baltijos, o ne Tirėnų jūros pakrantėje. Aprašytus kavos įspūdžius patyriau Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje, kavinėje „Coffee Port“. Šis kavos uostas galėtų ir turėtų tapti kavos institucijos pavyzdžiu visai Lietuvai.
„Coffee Port“ sukelia dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės, tai tvarkinga, labai tvarkinga ir pedantiškai švari vietelė. Minimalistinis dizainas ir prislopintos interjero spalvos kalba ne apie Italiją, o apie Skandinaviją. Apie šiaurietišką požiūrį į verslą, kai emocijas nustumia į šoną nebylus, į akis nešokantis noras viską atlikti gerai. Bet tai anaiptol nėra nuobodi, anonimiškai pilka aplinka. Klaipėdos kavos uosto sienos dekoruotos įžymių nūdienos fotomenininkų Eugenio Recuenco, Finlay Mackey ir kitų garsenybių kūriniais iš naujausių „Lavazza“ fotokalendorių. Šiose nuotraukose - temperamentingas kavos pasaulis – spalvos, formos, žaismė.
Itališkais kavos dėsniais dvelkia ir „Coffee Port“ darbo laikas – nuo septynių ryto iki dešimtos vakaro. Nepaliauju stebėtis: Lietuva – ankstyvų ryto žmonių šalis, tad kodėl rytais barai – beveik tušti? Kodėl net Vilniuje nėra arba beveik nėra padorių vietų, kurios pusę šešių ar septintą ryto pasitiktų linksmai nusiteikusio baristos šūktelėjimu ir espreso puodeliu? „Coffee Port“ šią problemą, matyt, išsprendė. Man nežinomu būdu įtikino klaipėdiečius, kad ankstų rytą gyvenimas yra smagus, jeigu prasideda bare, prie puodelio kapučino.
Kavos uostas skirtas tiems, kurie gyvena kavos ritmu. Ar tokių daug? Ar daug šiais visuotinio skubėjimo laikais yra tokių, kurie turi laiko stabtelėti ir įsigilinti į „Coffee Port“ meniu detalę - galimybę išsirinkti vieną iš aštuonių espreso variantų? Pasakysiu aiškiai: tokių pasirinkimo galimybių nebūna net espreso tėvynėje Italijoje. Na, nebent Turine, San Tommaso gatvėje. Bet ten veikia viena papildoma ir svarbi aplinkybė – kavos dinastijos pradininko Luigi Lavazza atminimas bei priesakai. O kokia išskirtinė jėga valdo Herkaus Manto gatvės pastatą, kuriame kažkada buvo pieno baras?
Valdo kilni idėja, kurią man trumpai ir aiškiai išdėstė „Coffee Port“ įkūrėjas Andrius Kšanys: „Pastaruoju metu kava gyvena gatvėje. Mano noras buvo, kad kava grįžtų atgal į vidų, į barą“.
Kavos klajūnai plaukia atgal – į kavos uostą. Supratau. Idėja graži. Bet tam, kad graži idėja būtų įgyvendinta, o ne liktų surašyta kompiuteryje įmonės direktoriaus kabinete reikia direktoriaus, kuris būtų ne tiek direktorius, kiek kavos žmogus. Andrius pirmiausiai yra kavos žmogus. O tik paskui – direktorius. Jam nieko nereiškia stoti prie kavos aparato, daryti espresą, kapučiną, bendrauti su klientais.
Kalbant krepšinio terminais, A. Kšanys yra žaidžiantis treneris. Jeigu reikia – pats išbėga į aikštelę. Bet kuriuo atveju – atidžiai ir gana priekabiai stebi viską, ką daro jo žaidėjas – baristas. Įsivaizduoju, dirbti su tokiu baro savininku, kuris nekiurkso kiaurą dieną kabinete prie kompiuterio – nelengva. O gal – atvirkščiai, visai lengva?
„Žmogus, kuris pas mane ateina ir nori dirbti privalo pasisakyti, ar mėgsta kavą“ – sako „Coffee Port“ vadovas. Logiška? Labai logiška. Bet man ne kartą teko susidurti kavinėje su mergina anapus baro, kuri atseit dirba barista, daro atseit kavą ir atvirauja: „Sakote - per daug vandens? Sakote, reikia tik 30 gramų? Vaje, bet tai kaip tokios kavytės atsigersite? Hm, galbūt, bet aš, matot, šiaip kavos negeriu, tai nežinau…“
„Coffee Port“ savininkas man garantavo, kad tokių šnekų pas jį nėra ir nebus. Pas jį baristas įpareigotas gerti kavą. Ir, žinoma, įpareigotas daug mokytis. Madingų dalykėlių iš „EspresSOunque“ meniu nesimokęs nepadarysi. Ir net nepaaiškinsi klientui kas, iš ko, kaip. Tiesa, mokėdamas nė vienas negimė, o talentai atsiskleidžia dirbant. A. Kšanys labiausiai vertina žmogaus aistrą kavai ir norą dirbti. „Man geriau, kad ateitų nesimokęs daryti kavą. Tarkime, ateina barista iš kavinės, kuri pilsto kavą į popierinius puodelius, bet paskui paaiškėja, kad tam tikri jo mokėjimai visiškai nereikalingi“, – sako kavos uosto šeimininkas. Saviškei kavos komandai jis nuolat rengia profesinio meistriškumo turnyrus.
Beje, A. Kšanys – ne prieš kavos gėrimą lauke. Bet jo mobilios kavos koncepcija skiriasi nuo įprastinės formulės „susimokėk ir neškis“. Jo vizija – kitokia: ne vartotojas ieško kavos, o atvirkščiai – kava ieško ir susiranda vartotoją. Susiranda gražiose laisvalaikio vietose – parko alėjoje, pajūryje, miške. Sukūręs kavos uostą, Andrius ėmėsi kurti ir kavos laivyną. Šiuo metu jo kavos flotilėje yra 6 mobilūs barai. Jie montuojami ant specialiai kavos misijai pritaikytų dviračių. Yra ir vienas kavos automobilis „Smart“, vasaros sezono metu poilsiautojai jau pastebėjo šią egzotišką mašiną, kuri atveža kavos aromatą. Kažin kokia bus naujoji „Coffee Port“ kūrėjo vizija? Pagyvensim, pamatysim. O kol kas Klaipėda drąsiomis idėjomis nenusileidžia Vilniui.
