Kremona, mažas miestukas Italijos šiaurėje, Lombardijoje, yra mieguistas ir turtingas užkampis – apie 70 tūkstančių gyventojų. Kaip Alytus, tik gražių bažnyčių čia daugiau.
Prie Kremonos katedros yra aukščiausias viduramžių statinys Italijoje, beprotiškai aukšta varpinė, pradėta statyti XIII amžiuje, kai mūsų Vilniuje barzdoti lietuviai dar tik stumbrus medžiojo ir medinius dievukus garbino, kailiais apsigobę.
O dar šis miestas žinomas, nes čia gyveno Antonius Stradivarius, visų laikų garsiausias smuikų meistras, ištobulinęs instrumentą nuo viduramžiško kaimo smuikelio iki dieviško kūrinio.
Šiais laikais siaurose miesto gatvėse dirbtuves įkuria meistrai, kuriems iki visiškos šlovės jau reikia tik to, kad instrumentas būtų pagamintas Kremonoje. Jie moka beprotiškus pinigus ir jų dirbtuvės sužymėtos gatvelių pradžioje lyg turistiniai objektai – bažnyčios ar muziejai.
Vienoje tokių gatvelių – restoranas (arba taverna – bet nesvarbu, nes skirtumai tarp tavernų, restoranų ir osterijų seniai išsitrynę) „La Botte”.
Kaip dauguma italų restoranų, skirtų ne turistams, šis vakarienei atidaromas vėlai, turbūt kad prisikimštum nakčiai pilvą, ir lauke nėra jokio valgiaraščio – vadinasi, gali sau tai leisti.
„La Botte” italų kalba reiškia statinę – nepaprastai erdvioje patalpoje (gal 8, gal 9 metrų aukščio menė) statinės tikrai dominuoja: dešimt didelių statinių, sukrautų ant aukšto rėmo, sudaro lyg milžinišką baldakimą.
Kitaip patalpa (matyt, sena virtuvė prie kokio didiko namų) turbūt atrodytų nejauki. Kambaryje – didžiulis židinys, ant kurio liepsnos kai kurie patiekalai kepami čia pat.
Išvaizda žada daug: tai restoranas, kokį matydavau vaikystėje nuotraukose užsienietiškuose blizgiuose žurnaluose. Apie tokias vietas svajodavau, galvodavau – štai jis, Vakarų gyvenimas.
Viduramžiški restoranai Vilniuje – „Senasis rūsys”, „Bočiai”, „Medininkai” – sovietų laikais bandė pasiekti panašų įspūdį ir įtikdavo svečiams iš Rusijos bei kitų paprastesnių kraštų, kur mūsų kuklus šiaurietiškas viduramžių variantas puikiai sueidavo.
Tačiau čia mūsų lietuviški masteliai padauginti iš dviejų, todėl taip ir įspūdinga.
Pirmasis patiekalas – makaronai su baravykais. Velnias, nejau mus, miškų vaikus, galima kuo nors nustebinti? Galima. Čia grybai, neištižę ir stipraus, bet kartu elegantiško skonio (12 eurų – 40 Lt). Kvepia Alpių pievomis, kaip rašė žurnalistas Paulius Jurkevičius. Nors pievose baravykai neauga, bet puikus pasakymas.
Kitas užkandis – virti bulvių kubeliai, lengvai pakepinti su kalmarais alyvuogių aliejuje (10 eurų). Tai sotus ir gausus patiekalas, kalmarai minkšti, ne guminiai, sodraus skonio. Bulvės išvirtos tobulai, nes pagautas virsmo momentas tarp kietumo ir minkštumo.
Vyną taikiau prie grybų ir iš dalies prie žuvies padažo: raudonas ir jau pagulėjęs „Praepositus Pinot Nero Reserva 2006” iš XII amžiaus vienuolyno pačioje Italijos šiaurėje (50 eurų). ‘Pinot Noir’ vynuogių vynui senėjimas nėra parankus, tad per neilgus šešerius metus jis turbūt jau priartėjo prie savo skonio viršūnės – džiaugiamės, kad atėjome ir suspėjome išgerti.
Afrikinė tilapija, arba šv.Petro žuvis, su
šafranais ir askaloniniais česnakais (dar vadinami šalotiniais svogūnais) buvo švelni,
bet neužgožta padažo, kuris sukūrė keistą ir vientisą apelsinų skonį (13 eurų).
Jokio garnyro (jo galima papildomai užsisakyti, bet mes nenorėjome) – tai leidžia labiau įsijausti į pagrindinį produktą.
Be garnyro užsisakėme ir kitą patiekalą – buivolo mėsą, keptą ant grotelių, su krauju (20 eurų).
Buivolas nuostabus: Niujorko išpjovos kepsnio konsistencija, šiek tiek riebalų, nubėgančių ant žarijų (ant stalo atnešė mažą krosnelę, čia jis ir baigė kepti) ir lengvas kepenėlių poskonis. Vienas nuostabiausių kepsnių mano gyvenime.
Net ir labai paprastai atrodantis desertas – vyšnių pyragas buvo tobulas – atrodė, kiekvieną trupinį norėsiu surinkti nuo lėkštės.
Dviese sumokėjome 135 eurus (466 litus) ir arbatpinigių.
Italai šį restoraną vertina dviprasmiškai. Viena vertus, ant durų nėra tuščios vietos nuo apdovanojimų iš įvairių institucijų. Antra vertus, apžvalgos internete (komentuoja vien italai – tai tikrai vieta saviems, o ne turistams) pažymi didelę kainą ir mažas porcijas (pasijutau, lyg skaityčiau brolių lietuvių atsiliepimus: visi nori tik pigiau ir gausiau!).
Kaina, mano požiūriu, yra prasminga ir tikrai ne per didelė. Pusantro šimto eurų be vargo išleidome dieną prieš tai Milano „Park Hyatt” viešbučio bare – vien kokteiliams. O čia viena geriausių vakarienių gyvenime. Tikrai verta, net jei turėtumėte tyčia atskristi. Penkios žąsys iš penkių.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
