Parduotuvėje visų šių antrarūšių dešrų kilogramo kaina neviršija 8 litų. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijose specialistai tyrė visų keturių produktų sudėtį: ar ji atitinka antros rūšies mėsos gaminiams keliamus reikalavimus?
Maisto kokybės vertinimo specialistai vartotojams primena: prieš perkant bet kokį gaminį būtina atidžiai perskaityti ir įvertinti jo sudėtį. Sudėtis ir kilmės šalis padės atsirinkti kokybiškesnį gaminį.
Dešros, pagamintos Lietuvoje, pagal standarto LST 1919 „Mėsos gaminiai“ nuostatas skirstomos į aukščiausios, pirmos ir antros rūšies gaminius. Kiekvienai rūšiai taikomi skirtingi teisės aktuose nustatyti standartai. Tačiau kitose ES šalyse pagamintiems mėsos gaminiams šis standartas - neprivalomas. Net jei ant ne Lietuvoje pagamintos dešros yra pažymėta rūšis, gaminio kokybė lietuviškų standartų gali ir neatitikti. Todėl specialistai rekomenduoja ypač įdėmiai ieškoti etiketėse informacijos, iš ko ir kur pagaminti antros rūšies mėsos gaminiai, kuriems priskiriamos ir projekte vertintos virtos dešros.
Kaina – itin maža Portalo lrytas.lt projekto „Skanaus!” rengėjai šią savaitę domėjosi pigiausių virtų, dar vadinamų šlapiomis, dešrų kokybe.
Jas dažniausiai perka iš pensijos vos galą su galu suduriantys senjorai ar kiti sunkiai besiverčiantys asmenys.
Maisto kokybės vertinimo specialistai vertino keturių skirtingų gamintojų antros rūšies virtas dešras.
Trys iš jų lietuviškos: „Nidos” (gamintojas – Klaipėdos mėsinė), „Utenos mėsos” ženklu pažymėta „Populiarioji” („Biovela”) bei „Mano” („Nematekas”). Ketvirtoji – Lenkijoje pagaminta „Arbatinė” (platintojas – „Soltera”).
Parduotuvėje visų šių dešrų kilogramo kaina neviršija 8 litų.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijose specialistai ištyrė visų keturių produktų sudėtį – ar ji atitinka antros rūšies mėsos gaminiams keliamus reikalavimus.
Pirkėjai buvo nusivylę
Projekto rengėjų prekybos centre kalbinti vartotojai pasakojo, kad stengiasi pirkti nors ir brangius, bet aukščiausios rūšies gaminius ir pirmenybę teikia lietuviškai produkcijai.
Kai kurie pirkėjai, ėmę iš vitrinos būtent antros rūšies virtas dešras, teigė, kad šiuos pigius gaminius perka dėl jų kainos, nors jų sudėtis ir prastesnė.
Didžioji dauguma apklaustųjų tvirtino, kad antrarūšių mėsos gaminių jie stengiasi nepirkti. Žmonių netenkina jų sudėtis: dauguma minėjo, kad pigiose dešrose ar virtuose kumpiuose yra mažai kokybiškos mėsos, daug krakmolo, sojų, maisto priedų.
Tie, kuriems teko ragauti antrarūšių mėsos gaminių, vienu balsu tvirtino, kad nepatiko nei skonis, nei išvaizda.
Akivaizdūs skirtumai
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė Viktorija Septilkienė paaiškino, kuo skiriasi aukščiausios, pirmos ir antros rūšies virtų dešrų kokybė.
Aukščiausios rūšies mėsos produktai turi būti gaminami tik iš mėsos žaliavos, nenaudojant augalinės ar gyvūninės kilmės mėsos pakaitalų, maisto užpildų (sojų, krakmolo) ir kitų panašių maisto žaliavų. Juose taip pat draudžiama naudoti mechaniškai atskirtą mėsą.
Pirmos rūšies gaminiuose mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo naudojimas yra ribojamas, neleidžiama dėti sojų miltų.
Pigiausias ir prasčiausios kokybės antros rūšies dešras galima gaminti su sojų baltymais (jie gali sudaryti iki 2 proc.), krakmolu ir kitais užpildais, kurių kiekis neribojamas. Tačiau gamintojas privalo visų medžiagų kiekį nurodyti etiketėje.
Virtoje aukščiausios rūšies dešroje riebalų negali būti daugiau kaip 22 proc., drėgmė neturi viršyti 69 proc., o mėsos baltymų negali būti mažiau kaip 8 proc.
Antros rūšies virta dešra gali būti labai riebi, nes riebalų kiekis neribojamas, drėgmė gali siekti 75 proc., o mėsos baltymų reikalaujamas mažiausias kiekis – tik 5 proc.
Daug ką pasako pavadinimas
V.Septilkienė vartotojams patarė atkreipti dėmesį ir į Lietuvoje pagamintų mėsos gaminių pavadinimus, žodžius ant pakuotės ar ženklinimo etiketėje, kurie gali nurodyti gaminio rūšį.
Jei lietuviška virta dešra vadinama „Panerio”, „Pieniška”, „Daktariška”, jei ant virtų dešrelių pakuotės užrašyta „Pieniškos”, tai aukščiausios rūšies gaminiai.
Mūsų šalyje pagamintos karštai ar šaltai rūkytos dešros su žodžiais „Servelatas”, „Ekstra”, „Prima”, „Premium”, „Liuks”, „Aukščiausios klasės”, „Delikatesinis”, „Puikus”, „Auksinis”, „Lietuviškas” turi būti tik aukščiausios rūšies.
Aprašas ir sudėtis nesutapo
NMVRVI laboratorijoje įvertinus visų keturių dešrų kokybės rodiklius, paaiškėjo, kad pigiausia – „Nidos” dešra neatitinka standartų.
Šiame gaminyje drėgmė siekė 77,6 proc. (leistina norma – 75 proc.), rasta 2,79 proc. sojų baltymų (norma – iki 2 proc.).
Kitų trijų dešrų pagrindiniai kokybės rodikliai atitiko reikalavimus.
Mažiausia drėgmės rasta „Mano” dešroje (67,5 proc.), šiek tiek daugiau – „Arbatinėje” (69,7 proc.) ir „Populiariojoje” (70,3 proc.).
Beje, vienintelėje „Mano” dešroje specialistai nenustatė ir sojų baltymų.
Kitų trijų dešrų etiketės klaidina pirkėjus: nors sojų kiekis neviršija leidžiamų 2 proc., šio produkto aptikta daugiau, nei nurodė gamintojai.
„Populiariojoje” pagal etiketę sojų baltymų izoliato turėtų būti tik 0,1 proc., bet iš tiesų sojų baltymų kiekis joje siekė 0,82 proc. Lenkiškos „Arbatinės” gamintojai užrašė 0,99 proc., bet tyrėjai nustatė 1,41 proc., „Nidos” – atitinkamai 1,5 ir 2,79 proc.
Pasak V.Septilkienės, gali būti, kad papildomai sojų baltymų pateko kartu su dešrų gamyboje naudojamais prieskonių mišiniais. Todėl gamintojai turėtų atidžiau kontroliuoti kokybę, kad neklaidintų pirkėjų.
Mėsos baltymų be kolageno kiekis visose dešrose atitiko antros rūšies reikalavimus. Daugiausia baltymų (8 proc.) nustatyta „Populiariojoje” dešroje, mažiausiai – „Mano” (5,69 proc.).
Abejonės dėl žaliavos
Specialistai, išanalizavę šių dešrų tyrimų rezultatus ir informaciją ženklinimo etiketėse, palankiausiai įvertino „Mano” dešrą.
Tačiau V. Septilkienė patarė atkreipti dėmesį į visų dešrų sudėtį – ji beveik vienoda. Daugiausia jose yra mechaniškai atskirtos paukštienos, vandens ir kiaulių arba viščiukų odelių.
Šią žaliavą, kurios negalima naudoti gaminant aukščiausios rūšies dešras, specialistai vertina ypač kritiškai.
Kaip pasakojo V. Septilkienė, tai dažniausiai nuo paukštienos kaulų mechaninėmis priemonėmis atskirta mėsa. Maistingumo požiūriu ji yra beveik bevertė, todėl vartotojams siūloma gerai pasvarstyti prieš renkantis produktus su mechaniškai atskirta mėsa.
Skaitydamas etiketes pirkėjas pats gali matyti, kokios gyvūninės ir negyvūninės kilmės maisto žaliavos buvo panaudotos gaminant dešras, ir apytiksliai apskaičiuoti galimą jų kiekį.
Daugiausia negyvūninės kilmės žaliavų yra virtose antrarūšėse dešrose.
Todėl jas vargu ar būtų galima pavadinti vertingu mėsos gaminiu. Tačiau pirkti jas, ar ne, sprendžia pats vartotojas.
