Kavos žinovai ir pretenduojantys į juos mėgsta ginčytis dėl kavos skonio, dėl mišinio sudėties, dėl arabikos ir robustos santykio bei daugybės kitų dalykų, kuriuos galime įvardyti kaip kavos pasaulio sudedamąsias dalis.
Kavos pasaulis yra sudėtingas. Pati svarbiausia jo sudedamoji dalis – kavos pupelės vartotojui yra menkai įdomi. Na, nebent kaip galutinis proceso rezultatas, kurio cheminių reakcijų visuma suteikia kavai aromatą ir skonį. Nuošalyje lieka šalys, kontinentai, tiekiantys kavą. Ir žmonės, milijonai žmonių, auginančių kavos medžius, renkančių kavos uogų derlių.
Europa vis labiau neturi laiko. Neturi laiko ragauti, perprasti skonį ir atsigręžti į žmones, nuo kurių priklauso organoleptinis vartotojo džiaugsmas. Chroniškas skubėjimas, nuolatinis laiko stygius parankus tiems maisto gamintojams, kurie daro pramoninį niekalą. Filosofija čia labai paprasta: kuo mažesnė kaina, tuo mažesnės gamybos sąnaudos. Kuo mažiau žinių apie produkto kilmę, tuo daugiau gudrios rinkodaros. Turbūt vienintelė rimta jėga, galinti priešintis tokiam požiūriui į maistą šiuo metu yra judėjimas „Slow Food“.
Jis vienija 100 tūkstančių narių visame pasaulyje ir siūlo gerbti maistą bei jį gaminančius žmones. Kuo daugiau kalbėti apie produktų kilmę, tradicijas, žemę. Ne apie mažas, o apie teisingas kainas ir teisingą atlygį gamintojui.
„Slow Food“ neprisileidžia ir neturi reikalų su galingomis maisto korporacijomis, kurių tikslas – greitai pagaminti, pigiai ir daug parduoti. Bene vienintelė stambi bendrovė, su kuria bendradarbiauja „Slow Food“ judėjimas, yra Italijos kavos gamintoja „Lavazza“. Ji yra svarbiausiojo „Slow Food“ renginio – „Salone del Gusto“ (it. Skonio salonas) pagrindinė rėmėja. Tačiau ši išskirtinė teisė Turino kavos bendrovei suteikta visai ne todėl, kad ji yra Italijos rinkos lyderė. „Lavazza“ yra viena iš nedaugelio didžiųjų kavos gamintojų, kuriai Brazilija, Kolumbija, Peru, Tanzanija yra ne šiaip šalys – žaliavos tiekėjos. Šių šalių kavos plantacijose plušantys augintojai – ne šiaip darbo jėga, o žmonės, nuo kurių priklauso kavos aromatas.
Jame pasitaiko ir negerų atspalvių. Eilinis kapučino gėrėjas jų nejaučia, nes neturi nei laiko, nei galimybių pasidomėti kavos gamybos grandine. Kava, deja, dažnai kvepia ne tik šokoladu, bet ir skurdu, žmonių išnaudojimu, neteisybe. Sumokame 4 litus už espreso puodelį. Kiek iš šios sumos tenka žmonėms, kurie tropikų karštyje sodina ir puoselėja kavos medį, nurenka derlių, apdoroja pupeles, džiovina? „Slow Food“ sako, kad labai nedaug.
Šio gastronominio judėjimo partnerė „Lavazza“ Turino „Skonio salone“ pristatė projektą „Tierra“ (isp. žemė) ir galutinį jo rezultatą – 100 proc. arabiką „Tierra“. Tai kitokia, ateities kava. Ir savo skoniu, ir socialiniu turiniu.
„Tierra“ žymima tarptautiniu sertifikato „Rainforest Alliance“ ženklu. Tai ne šiaip 100 proc. arabika, o 100 proc. ekologiška kava. Ji gaminama Lotynų Amerikoje ir pusiaujo Afrikoje. Kainuoja brangiau, jos kaina yra ne tik kokybės, bet ir teisingumo ženklas. Kas šiais laikais yra teisybė? Sunkiai dirbti ir gauti už savo darbą teisingą atlygį. Už darbo vaisius – „teisingą“ kainą.
Ką daro „Lavazza“, tarkime, Kolumbijoje? Superka plantacijas? Nieko panašaus. Vyksta į Huila departamentą, ten užmezga ryšius su vietos kavos augintojų bendruomene. Šiame Kolumbijos kampelyje uždera puikios kokybės arabika. Tačiau vien klimato nepakanka. Reikia žmonių, kurie moka, gali ir nori dirbti. O žmonės – pavargę nuo nesibaigiančių narkomafijos grupuočių karų, skurdo, ligų. Čia auga gera kava, bet nėra džiaugsmo. „Lavazza“ savo investicijas ir patirtį nukreipė būtent į žmones ir jų gyvenimo kokybę: pastatė ambulatoriją, sukūrė mikrokreditų banką. Kavos augintojų vaikams atidarė mokyklą. Į plantacijas kolumbiečiai eina dirbti lengva širdimi, nes žino, kad vaikai mokosi.
Projektas „Tierra“ vykdomas ir Afrikoje. „Lavazza“ padeda 750 smulkių kavos augintojų Tanzanijoje. Ties Kilimandžaro kalnu noksta puiki arabika, tačiau iki šiol ją supirkdavo kavos verslo agentai, kurie vėliau pupeles kelissyk perparduodavo. Savaime aišku, augintojai iš kavos spekuliantų už derlių gaudavo grašius. Dabar afrikiečiai žino: jų užauginta kava keliauja tiesiai į Turiną, kur skrudinama ir parduodama vakuuminėse skardinėse su prestižine etikete „Tierra“. „Lavazza“ už puikų produktą ūkininkams moka „teisingą“ kainą.
„Tierra“ projektai nuo 2002 metų vykdomi Brazilijoje, Kolumbijoje, Peru, Hondūre, Indijoje ir Tanzanijoje. „Lavazza“ agronomai vietos ūkininkams perteikia patirtį, italų bendrovė augintojams tiekia šiuolaikišką plovimo ir džiovinimo techniką. Visa „Tierra“ projekte remiamuose ūkiuose išauginama kava įvertinta tarptautiniu „Rainforest Alliance“ sertifikatu.
Su „Lavazza“ bendradarbiaujantys Lotynų Amerikos „caficultores“ (isp. kavos augintojai) po truputį atgauna orumą. Jie gamina aukščiausios rūšies arabiką. Bet šio išdidaus žinojimo neužtenka. Reikia vilties. Ir orių gyvenimo sąlygų. Jas suteikia italų tvarios plėtros projektas. Kavos rinkos strategai tvirtina, kad šiuolaikinis vartotojas – vis išrankesnis, jis renkasi ne tik kokybiškai pagamintus, bet ir sąžiningo verslo dalyvių produktus. Prognozuojama, kad tvarios plėtros ir solidarumo su augintojais keliu artimiausiu metu suks ne vienas stambus kavos gamintojas.
Beje, „Tierra“ kava – puiki. Plautos arabikos aromatas – platus ir intensyvus, ji – kreminga, minkšta, tvirtos konsistencijos. Ilgo, malonaus poskonio. Ši kava turi dar vieną, svarbią aromato savybę: ją pagamino laimingi žmonės. Kažin ar šie dalykai neturi jokios įtakos kavos kokybei?
