Restoranas „Fiorentino“: restoranui vien patalpų su geromis šmėklomis nepakanka

Nepasakysiu tiksliai, kada „Alumnatas” užvėrė duris: tuomet Lietuva jau buvo laisva, tačiau telefono numeriai sostinėje vis dar buvo šešiaženkliai.

Dabar čia italų restoranas „Fiorentino” (vasarą jis išsiveržia ir į kiemą – tai gerai), kurio interjeras nenuvilia. Jokių sienų nenugriauta ir nepristatyta, net baras ten pat, kur ir buvęs, tačiau senąją kavinę prisimenu lyg per miglą.

Tai, kas matyti viduje, atrodo netikėtai itališka. Išblukusių molio čerpių spalvos sienos, pa- prasti keturkampiai stalai, puošyba – viskas labai autentiška, kaip nedidelis restoranas kur nors Italijos provincijoje. Tai nuteikia maloniai.

Aš visada pradedu nuo kavos. Espresas nepribloškia – skonis ne toks intensyvus, kaip norėčiau, nors paties skysčio kiekis puodelyje tinkamas. Espreso turi būti labai mažai.

Net mažytis espreso puodelis, pripiltas sklidinai, yra klaida. Čia tos problemos nėra, tačiau vis tiek vien dėl kavos atgal neskubėčiau.

„Fiorentino” galima pagirti už tai, kad nekepa picų. Čia nėra picos krosnies ir nebandoma ieškoti kompromiso, ir tai pavyzdys kitiems: jei ko nors nemoki padaryti puikiai, tai nereikia ir vargintis.

„Fiorentino” specializacija – pasta, kurią lietuviai dar vadina rusišku žodžiu „makaronai”. Pastą makaronais vadinti taip pat neteisinga, kaip rašiklį – parkeriu, bet kalbininkai nesipriešina, nes kas ateina per rusų kalbą – tas jiems šventa.

Užkandžiui paimame polentos (kukurūzų miltų košės) užkepėlės su grybais, daržovėmis ir sūriu – 16,50 Lt. Padavėja įspėja, kad labai karšta.

Tikrai labai karšta. Ir labai riebu. Gal tai pritaikyta lietuviams ir mūsų šaltiems orams? Viskas plaukioja išsilydžiusio sūrio taukuose. Gal tokia virtuvės vadovo vizija, bet, man rodos, paprasčiausiai nepagailėta sūrio.

Taip, žinau, tokia užkepėlė – gratinas – niekada nebūna sausa, bet čia persistengta. Blogiausia, kad italų varguolių skanėstas polenta čia visiškai užgožtas prakeikto sūrio.

Polenta, beturčių valgis, atsiradęs Italijoje kartu su kukurūzais, XX amžiaus pabaigoje pasidarė madingas modernios europietiškos virtuvės elementas. Toks supergarnyras, dėl savo malonios tekstūros ir jaukaus skonio ypač derantis prie triušienos ir laukinės paukštienos. Šiame patiekale jis buvo visiškai užgožtas.

Krevečių ir artišokų salotos su garstyčių padažu (22 Lt) buvo geros. Kiaušiniai tinka visoms salotoms. Ir krevetės yra ne pigios, smulkios pavargėlės. Rekomenduojame.

Dabar prie makaronų. Galima pasirinkti vieną iš keturių rūšių, o prie jų – padažą: keturi kart aštuoni – 32 skirtingi variantai. Gerai, kad padažą galima pasirinkti patiems, net jei idealus pasirinkimas ne visada visų vienodas (tą patį leidžia tinklinis restoranas „Vapiano”).

„Tagliatelle” (juostelės) su raudonu Bolonijos padažu – 18 Lt. Pomidorai suskamba nekaip – gal tik mums per rūgščiai, o gal iš tiesų reikėtų daugiau cukraus padaže, jei pomidorai nelabai saldūs. Bet tai skonio reikalas. O kas ne skonio reikalas – tai pervirę makaronai. Jie išpliurę, ne „al dente”, kaip turėtų būti.

Pervirę makaronai yra problema ir spagečiuose su šparagų ir grietinėlės padažu (18 Lt). Spagečiai išėjo glitūs, per minkšti, kaip mes sakome – veliantys – tokie, po kurių visą laiką norisi servetėle nusišluostyti lūpų kampučius. Du pervirtų makaronų patiekalai specializuotame restorane nėra gerai.

Dviese už pietus sumokėjome 109 Lt ir palikome arbatpinigių. Aptarnavimas buvo mandagus, tačiau padavėjas susikaustęs ir formalokas.

Didelė restorano problema: jokio veido, jokio išskirtinumo ir jokios priežasties, kodėl čia norėčiau grįžti.

Geros praeities šmėklos ir prisiminimai nėra pakankama priežastis, kad čia skubėčiau dar kartą. Vertinu dviem žąsimis iš penkių ir linkiu įdėti daugiau širdies į savo įstaigą.

Restorano įvertinimas: 2 balai iš 5.

A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.