Nežinau, ar teatras tikrai prasideda nuo rūbinės, bet viešbutis tikrai prasideda nuo pusryčių. Yra prabangių viešbučių, kurie savo klientus stebina didžiuliais baseinais, pusės sienos dydžio televizoriais, penkiomis kalbomis kalbančių konsjeržų paslaugomis. Užtat pusryčiams patiekia maisto produktus iš prekybos centro. O kavą – iš didelio termoso.
Lietuvos viešbučiuose neretai taikomi dvigubi kavos standartai. Iš vienos pusės, viešbutis norėtų, kad mes gertume gerą, brangią kavą. Apie šiuos norus paprastai liudija dailus espreso kavos aparatas, puodeliai su žinomu kavos prekės ženklu. Bet neapsigaukime: ryte atėję pusryčių, mes geros brangios espreso ar kapučino kavos kažin ar gausime. Mūsų lauks dideli arbatos puodukai ir nenusakomos spalvos, kvapo ir konsistencijos bizalas iš termoso - atseit kava. Ir paslaugi padavėja: „Norite espreso? Kapučino? Teks papildomai susimokėti.“
Dvigubi kavos standartai viešbučiuose man nepatinka. Aš galvoju, kad viešbučio gyventojo teisė į gerą kavą yra sakrali ir neskundžiama. Pusryčiams gali nebūti šampano, lašišos, dešrelių su garstyčiomis, bet kavos turėtų būti. Dabar išeina taip: viešbutyje atsikėlęs ir atėjęs pusryčių, aš prašau puodelio espreso, bet jaučiuosi taip, lyg prašyčiau šimto gramų brendžio. O taip, už brendį ryte reikia susimokėti, be jokių abejonių. Bet už kavą? Beje, kuo brangesnis viešbutis, tuo brangesnė „papildoma“ kavos paslauga. Tam tikrais atvejais gali siekti net dviženklį skaičių.
Apie kavos reikalus viešbučiuose nutariau pasikalbėti su „Stiklių“ viešbučio bendraturčiu Romu Zakarevičiumi. Vilniaus „Stiklių“ viešbutis yra magiška erdvė: į ją įžengęs po keleto akimirkų pamiršti, kad kažkur yra namai. Ir netgi visai nebūtina skaičiuoti, kiek šis viešbutis turi žvaigždžių, koks jo reitingas „Tripadvisor“ atsiliepimų portale, kokios įžymybės čia lankėsi. Žymiai įdomiau pasvarstyti apie kitus dalykus, kurie yra „Stikliuose“, o kitur jų nėra: apie įtaigiai krentančią šviesą, žydinčias gėles, šiltas Viduržemio jūros spalvas. Apie „Stiklių“ pusryčius. Ir apie „Stiklių“ kavą.
„Ne, mūsų viešbutyje už puodelį kapučino pusryčiams papildomai susimokėti nereikia“, – juokiasi išgirdęs mano klausimą R. Zakarevičius. „Žinoma, kiekvienas viešbutis turi savo kavos politiką. Bet juk konkurencija – vis aršesnė, mes stengiamės patenkinti mūsų klientų norus. Pavyzdžiui, žiemą sušildome lovą karšta vandens pūsle. Tai kaip tada pasakyti klientui, kad jis turi už kavą papildomai susimokėti?“
„Anksčiau viešbučiuose pusryčių kava buvo vadinamoji „amerikietiška“ – dideli puodeliai, daug vandens. Dabar vyrauja itališkos kavos kultūra – espreso, kapučinas. Pas mus pusryčių kava daroma dviem espreso aparatais, kad nereikėtų žmonėms laukti“, – pasakoja Romas Zakarevičius. „Aš esu įsitikinęs, kad viešbučiui kava yra labai svarbus dalykas.“
Šis žmogus apie kavą kalba taip, tarsi pasakotų savo gyvenimo istoriją. Bet tai yra ir visos Lietuvos kavos istorija. „1987-ieji: visuomeninio maitinimo kooperatyvas nr. 2 „Stikliai“. Mes patys darydavome kavos mišinius, patys skrudindavome. Tai nebuvo lengvas darbas: iš tuomečio Leningrado atsiveždavau arabiką, iš Odesos – robustą. Nemėgstu rūgščios kavos, nepatinka ir labai karti. Susigalvodavau ir padarydavau tokį mišinį, kuris man pačiam pagal skonį būdavo tinkamas.“
R. Zakarevičius prisimena: „Visame Vilniuje tais laikais kava kainuodavo 24 kapeikas. Mūsų kooperatyve - dvigubai.
Bet mūsų kava būdavo kitokia. Tą žinojo visas miestas, todėl ir klientų netrūkdavo. Ne visi buvo patenkinti. Galiausiai mums paskambino prekybos ministras ir liepė sumažinti kavos kainą. Ar sumažinome? Jokiu būdu, nes kokybiškos pupelės kainuoja…“
Kuo baigėsi „saviveiklinės“ kavos darymas? Baigėsi laišku „Lavazza“ bendrovei. „Parašėme į Italiją. „Lavazza“ mums atsakė: „Gerai, bet kavos turėsite imti ne mažiau kaip pusę tonos.“ Buvo neramu pirkti tokį kiekį brangios kavos. Bet surizikavome. Ir neapsirikome: žmonės gatvėje eilėse stovėdavo, norėdami paragauti mūsų kavos.“
Kava į Europą įžengė per vieną kavinę Venecijoje. Itališkos kavos kelias į Lietuvą – per „Stiklius“. Tiesa, vėliau „Lavazza“ oficialiu importuotuoju Lietuvai tapo bendrovė „Amoka“. R. Zakarevičius neslepia, kad tam tikru momentu buvo atsisakęs „Lavazza“ kavos. „Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet šiaip ar taip, nepraėjo nė pusmetis, ir „Stikliai“ grįžo prie „Lavazza“ kavos. Kodėl grįžome? Matyt, suveikė skonio ir aromato nostalgija.“
R. Zakarevičius neabejoja: pasukusi itališkų kavos tradicijų link Lietuva laimėjo. „Taip, pastebiu, jaunimas geria lauke kavą iš didelių kartoninių puodelių, bet ši amerikietiška mada atėjo ir praeis. Tikrieji kavos mėgėjai geria espreso kavą. Žinoma, iš pradžių gal nelengva priprasti prie mažų puodelių ir nedidelio kavos kiekio. Kita vertus, niekas juk nedraudžia įsipilti į stiklinę vandens.“
„Stiklių“ virtuvės ideologas – prisiekęs kavos gerbėjas. Šitai gali suprasti kiekvienas, vos peržengęs viešbučio slenkstį. Geros kavos aromatas tarsi nematoma aura plevena magiškoje viešbučio erdvėje.
