Šiose patalpose kažkada buvo dešimtys kabinų su telefonais, iš jų galėdavai skambinti į kitus miestus ir užsienį (nes mobiliųjų telefonų nebuvo, kaip ir normalaus laidinio ryšio) prieš tai išsikeitęs pinigus į keistas 15 kapeikų monetas.
Kodėl keistas? Todėl, kad Sovietų Sąjunga buvo viena iš nedaugelio valstybių, kurioje nebuvo normalios monetų ir popierinių pinigų sekos: 1, 2, 5, 10, 20 ir t.t. Trijų rublių banknotas buvo keistas, ne mažiau keista ir 3 kapeikų moneta, o 15 kapeikų – jau tikras „ekstrymas”.
Tas 15 kapeikų monetas reikėjo naudoti skambinant iš patalpų, kuriose šiandien yra „Vinchenso-Mimoza” alaus sandėlis ir neva Azijos maisto restoranas.
Kam vienam restoranui du pavadinimai? Nesuprantu ir vargu ar kada nors sužinosiu. Tačiau bent jau vienas jų susijęs su vynu, kurio čia išdėliota nemažai, – daugiausia tai nebrangūs gėrimai, gerai pažįstami iš degalinių lentynų ir didmenos sandėlių.
Ką darysi, čia mes ne vyno atėjome – pirma, dabar pietų metas, antra, eiti į vyninę (bet kurią vyninę) skanauti vyno – tas pat kas žiūrėti laidą „Duokim garo!” dėl muzikos.
Tų laidų esu matęs nemažai, pataisykite mane, gal aš klystu, bet, man rodos, ten visą laiką pakaitomis atliekamos dvi dainos.
Vyninės Lietuvoje yra tam tikras nesusipratimas. Gero vyno, kurį išmanantiems klientams parduoda išmanantys padavėjai, galima rasti parduotuvėse ir restoranuose. Tik ne vyninėse.
Vyninės yra dažniausiai labai pigiai didmeninėmis kainomis pirkto ir nebrangiai parduodamo klientui vyno namai, dažniausiai su itin nebrangiais „maisto rinkinukais” prie jo.
Jos niekam nekenkia, tačiau būtent vyninėse yra ugdomos neteisingos gėrėjų viltys: čia išmokstama galvoti, kad 19,99 Lt už butelį su visais antkainiais, akcizais ir taurių plovimu yra normali kaina.
Patalpas galima pagirti už jaukumą. Įvairių šalių laikraščiais išklijuotos sienos yra patrauklesnės paauglių auditorijai, o didelis atviras baras, kur matyti, kaip ruošiamas maistas, irgi gerai.
Prietema? Per tiršta, bet, kita vertus, tamsa – jaunimo draugas, o ir kai kuriems patiekalams, kaip vėliau patyrėme, per daug šviesos nereikia.
Per du staliukus sėdi porelė, jau per pietus gerokai prisilupusi. Panelė kalba itin garsiai, kaip nutinka išgėrusiems žmonėms, todėl mes sužinome, kad susimokėję jie abu kartu važiuos pas ją namo. Širdžiai neįsakysi.
Valgiaraštyje – „Tom Yum” sriuba (14,56 Lt), kuri turi būti skaidri ir aštri – tokia ji patiekiama Tailande, Malaizijoje, Laose.
Ji tradiciškai iš žuvų sultinio. Čia ji raudona, lyg joje būtų daug pomidorų, gana aštri, tačiau neskani ir neautentiška.
Kažin kokie pigūs makaronai sriubos nepagerina.
Kitas patiekalas – maišyta tempura (25,63 Lt), visokie plona tešla apvynioti maistiniai dalykai, iškepti gruzdintuvėje.
Tempuroje paprastai būna arba daržovės, arba jūrų gėrybės (kalmarai, krevetės), dar grybai – bet čia Lietuva, čia fantazija liejasi per kraštus: tempuroje randame vištienos.
Na, ką tu, žmogau, padarysi. Niekas neuždraus. Ir nors būtų gardi vištiena, čia stambus, blyškus, beskonis gabalas.
O blogiausia – padažas.
Prie tempuros visuomet patiekiamas mirkyti skystas arbatos spalvos padažas, lengvesnis ir už brandintą sojų padažą, – toks būna japonų restoranuose ant stalų.
Bet čia antpilas labai tirštas, lyg toks, kuriuo amerikietiškuose restoranuose glaistomi šonkauliai, arba kaip terijakio padažas, kuriuo būna glaistyta vištiena ruošiant visiškai kitą patiekalą. Čia jis netinka.
Tą patį padažą randame patiekus kitą patiekalą „Ika Katsu” – tai džiūvėsėliuose apvoliotas ir gruzdintuvėje keptas kalmaras (17,90 Lt).
Didelė lėkštė kūrybiškai aplieta tuo pačiu lipniu, saldžiu padažu: gal ir galėtų būti gražu, jei prie ko nors tiktų, bet tai negelbėja beviltiško patiekalo.
Plutelė – seno aliejaus skonio. Ją nulupus lieka kietokas beskonis kalmaras. Valgyti šio patiekalo nebaigiame.
Dar vienas patiekalas šioje epopėjoje keistai pavadintas „Masala Butter Chicken”.
Keista – yra du skirtingi indų patiekalai. Pirmiausia būna toks „Butter Chicken” (sviestinis viščiukas) iš Šiaurės Indijos, kur vištiena yra marinuojama jogurte su prieskoniais.
Jų ten dedama gausiai: imbierų, trintų česnakų, žaliųjų citrinų, pipirų, kalendrų, kuminų, aitriųjų paprikų, ciberžolių, o paskui kepama su tais pačiais ir dar kitokiais prieskoniais – cinamonu, gvazdikėliais, ožragėmis, grietinėle.
Kartais, kad sutirštėtų, dar pridedama šiek tiek anakardžių pastos.
Kitas patiekalas – „Chicken Tikka Massala”, be galo populiarus Didžiojoje Britanijoje. Tai bengalų valgis – kepti vištos gabaliukai patiekiami labai sudėtingame švelniai rudame padaže. Jame yra daug česnakų, svogūnų, imbierų, aitriųjų paprikų.
O čia nei viena, nei kita. Vištos gabaliukai užpilti paprastu žemės riešutų padažu – toks būna pridėtas prie indonezietiškų vištienos iešmelių Europos parduotuvėse ir būna pigus bei sprangus.
Čia – tas pat. Neskanu, netinkamai paruošta, beprasmiška.
Patiekalo nebaigiame.
Kirba mintis – turbūt čia mažai kas valgo, visi geria pigų vyną ir džiaugiasi.
Buvome užsisakę dar vieną patiekalą – kažkokius vietnamietiškus suktinukus, bet juos padavėja užmiršo, nes, suprantate, juk ne fasonas užsirašyti, geriau vaizduoti, kad viską prisiminsi.
Dar vienas patarimas restoranams ta proga: jei norite sugadinti klientams nuotaiką iš pat pradžių, tęskite tuos cirkus su padavėjomis, kurios aiškina: „Aš viską prisiminsiu.”
Tai mus, klientus, labai žavi: mums patinka (ypač kai būna didelės kompanijos), kai patiekalus pamiršta, mes mėgstame, kai ateina po penkių minučių pasiklausti: „Sakykit dar kartą, kas ką geria.”
Mes svaigstame nuo galimybės gauti tai, ko neužsisakėme, ir mums patinka nutraukti pokalbį ir bandyti suprasti, kas gi šitą atneštą dalyką užsisakė, kol išsiaiškinam, kad užsisakėme ne mes, o kitas staliukas.
Šiuo atveju „Mimozos” padavėjai apie užmirštą patiekalą ir nebeprimename, nes to, kas jau atnešta, visiškai pakako, kad įvertintume ir tvirtai apsispręstume aplenkti šią vietą, kuri gauna vieną vienintelę žąsį iš penkių.
Trise už pietus sumokėjome kuklius 93,09 lito. Labiau negu pinigų buvo gaila prarasto laiko, taurių Azijos patiekalų pavadinimų, kurių nepapuošė tai, kas tais vardais buvo pavadinta, be to, burnoje liko seno aliejaus skonis.
Vinchenso-Mimosa, Islandijos g. 1. Tel.: 8 652 93587. Tinklalapis. Facebook profilis. Nuo pirmadienio iki trečiadienio: nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Ketvirtadieniais: nuo vidurdienio iki 01:00. Penktadieniais - nuo vidurdienio iki 02:00. Šeštadieniais – nuo 15:00 iki 02:00. Sekmadieniais: nuo 15:00 iki vidurnakčio.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
