Ant viryklės – verdantis didelis puodas ir talpos alaus fermentacijai. Tai jau gana įprastas vaizdas kai kuriuose butuose. Lietuvoje vis dažniau alus verdamas namuose. Neretai tai vyksta tiesiog daugiabučio namo virtuvėje.
Alų pagaminti nėra sudėtinga, bet prireikia nemažai laiko ir kantrybės. Norint medžiagas derami paruošti fermentacijai sugaištama maždaug 5–6 val. Po kelių dienų teks paaukoti dar valandą kitą.
Tačiau visa tai atsipirks, kai po mėnesio ragausite savo pačių išsivirtą alų. Pradedantiesiems būna sunku antrą kartą pakartoti tą patį alaus stiprumą, skonį ir kvapą. Dažniausiai dėl visai nedidelių paklaidų aluje atsiranda pokyčių, kurie pakeičia jo skonio savybes.
Naminio alaus savikaina siekia maždaug 0,5–1 Lt už bokalą. Nereikia pulti džiūgauti – juk prireiks specialių indų, o jų kaina gali siekti ir keletą šimtų litų. Be to, nereikia pamiršti, kad į šią savikainą neįtrauktos elektros, dujų ir žmogaus darbo sąnaudos. Viską sudėjus išeina, kad naminis alus, nors ir pigesnis, tačiau nemokamai iš čiaupo nebėga.
Naminis alus skanesnis
Naminis alus gaminamas iš natūralių produktų. Tai – vanduo, salyklas, apyniai ir mielės. Paprastai nenaudojamos jokios papildomos cheminės medžiagos. Toks gėrimas skleidžia išskirtinį aromatą – apynių žiedų ir salyklo saldumo. Kartais jis pagardinamas medumi ar kmynais. Tuomet skonis tampa dar subtilesnis.
Alus paprastai verdamas natūraliai, jo rūgimas neskatinamas jokiais priedais. Nors tokio alaus galiojimo laikas gerokai trumpesnis nei pasterizuoto, jis turi daugiau vitaminų. Gyvame aluje yra visų B grupės ir nemažai kitų vitaminų, alų pasterizavus pusė jų dingsta.
Kaimiško alaus mėgėjai šį gėrimą vertina ir už tai, kad jis ne toks sotus, „neapsunkina“ skrandžio. Beje, svarbi ir pateikimo temperatūra – ji turi būti ne didesnė kaip 7–8 laipsniai. Jeigu alus geriamas šaltesnis, jis neatskleidžia visų skonio savybių, o šiltesnis – prasčiau malšina troškulį.
Senovėje leidimus darykloms išduodavo kunigaikštis
Apie aludarius Lietuvoje pirmieji šaltiniai užsimena jau XI amžiuje. Vis dėlto jų klestėjimo epocha prasidėjo maždaug 500 metų vėliau. Alus būdavo daromas kone kiekvienoje sodyboje, o jo gamybos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Garsiausiomis laikytos Vidurio ir Šiaurės Lietuvos alaus daryklos. Toks regioninis pasiskirstymas išliko ir iki pat šių dienų.
Maždaug XVI a., kai alus ypač išpopuliarėjo, buvo imtasi pastangų gaminti alų organizuotai ir didesniais kiekiais. Tuo metu atsirado pirmosios daryklos, joms leidimus išduodavo kunigaikštis.
Senovėje alaus gamyba daugiausia būdavo paremta pavienių specialistų patirtimi. Dažniausiai žmonės savo reikmėms alaus pasigamindavo patys, tačiau kai reikėdavo pagaminti itin gero alau, už atlyginimą būdavo kviečiamas apylinkės aludaris.
Pirmoji alaus darykla buvo įkurta Klaipėdoje 1784 m., o po poros metų Šiauliuose buvo įsteigta ir pirmoji stambi alaus darykla. Didelės daryklos kiek vėliau taip pat įsikūrė Biržuose, Kėdainiuose, Klaipėdoje ir Kaune.
Ilgą laiką daug alaus taip pat buvo daroma karčemose ir degtinės varyklose. Pramoninė alaus gamyba Lietuvoje suklestėjo tik XIX a. antrojoje pusėje.
Protėviai alų aukodavo vėlėms
Iš suneštinių kaimo bendruomenės grūdų, subėrus juos į krūvą, būdavo gaminamas vadinamasis sambarių alus. Sambariai – tai bendruomeninis alaus gaminimo būdas ir kolektyvinis jo vartojimas. Neretai jis įgydavo religinių veiksmų ir aukojimo formą. Toks alus galėjo būti skirtas tam tikroms dievybėms – Žemynai, Žemėpačiui ir kt.
Sambariai būdavo rengiami švenčiant pasisekimą žemdirbystėje, kartais – gyvulių ūkyje, taip pat pašventinant namus. Galiausiai jų poreikis iškildavęs per ligų epidemijas.
Nuo seno alus baltams buvo šventinių ar išskirtinės svarbos įvykių gėrimas. Mažojoje Lietuvoje apeiginės alaus gėrynės vykdavusios per laidotuves. Kai kuriuose šaltiniuose užsimenama, kad alus būdavo geriamas išlydint mirusįjį Anapilin. Kiekvienas apeigų dalyvis, paėmęs kaušelį su alumi, gerdavęs į mirusįjį sakydamas: „Aš geriu už tave, mano drauge, kodėl numirei?“
Sembos sūduviai per mirusiųjų atminus alaus nuliedavę po stalu vėlėms. Alaus būdavo dedama ir į įkapes. Kad vėlė netrokštų ir nealktų, į mirusiojo kapą galvūgalyje nuleisdavo pilną ąsotį alaus, o šalia padėdavo duonos.
Iki XX a. pradžios kaimuose gyvavo paprotys, vadinamas koštuvėmis. Kol alus fermentuodavosi, šeimininkas pasemdavo puodelį ir nešdavo ragauti kaimynams – pirmiausia tiems, kurie paskolindavo rakandų alui daryti.
Dabartiniais laikais naminio alaus gaminimo tradicija geriausiai išsilaikė šiaurės ir vidurio Lietuvoje. Šiuo požiūriu išskirtini Biržų, Pasvalio, Pakruojo, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio rajonai. Šiose vietovėse be alaus neapsieidavęs joks pokylis. Pavyzdžiui, minima, kad kupiškėnai, keldami puotą, paruošdavę per 50 kibirų alaus.
Alų legalu gaminti, bet ne pardavinėti
Nemaža dalis žmonių mano, kad namie gaminti alų yra nelegalu. Policija juos gali nuraminti. Pasak policijos atstovo, Lietuvoje alkoholinius, natūralios fermentacijos, gėrimus galima gaminti fizinių asmenų asmeniniam naudojimui. Kitaip tariant – norint ne parduoti, o tik savo ar šeimos poreikiams tenkinti.
Alkoholio koncentracija tokiuose gaminiuose privalo būti ne didesnė kaip 18 proc. vynui ir 9,5 proc. alui. Verdamo alaus kiekio įstatymai neriboja.
