Šią vietą radome atsitiktinai: po dienos, praleistos Aukštaitijos nacionaliniame parke, planavome išbandyti labiau apdainuotą ir Vilniaus aukštuomenės mėgstamą restoraną „Labanoras”, esantį to paties pavadinimo kaime, bet nepavyko.
Nors iš pradžių telefonu buvome įspėti, kad reikės šiek tiek palaukti, atvažiavus paaiškėjo: „Žinokit, reikės labai ilgai laukti” (mes ypač mėgstame tą „žinokit”). Dar pasidomėjus „labai ilgai” buvo išversta į kraują stingdantį tikslumą: „Gal kokias dvi valandas, nes du staliukai dar laukia maisto.”
Gal maisto laukė ne staliukai, bet lankytojai, tačiau bala nematė. Reikia suprasti, virtuvėje turbūt vienas žmogus, nes kas galėtų pamanyti, kad šeštadienį į madingą restoraną ateis lankytojų ir jie norės valgyti.
Kadangi nenorėjome lengvai pasiduoti (iš prigimties ne tokio būdo), paklausėme: gal laukiant būtų galima gauti kokių nors užkandžių, kad dvi valandos neprailgtų. Padavėja visai sutriko: „Užkandžių, nežinau, kaip čia, pas mus, žinokit, viskas šviežiai gaminama.”
Aš ir neprašiau nešviežio maisto, mes norėjome ko nors papjaustyto, pavyzdžiui, duonos su lašiniais ir svogūnais (jie irgi būna švieži), bet supratome, kad čia nieko nebus. Tačiau pakeliui išmokome dar vieną frazę, kurios patartume vengti: „Aš nežinau, kaip čia.”
O jūs, gerbiami skaitytojai, man dar aiškinate, kad kai tik Užkalnis ateina į restoraną, tuoj visi ant ausų atsistoja ir pradeda nešti pagerintą maistą. Sakiau ir sakysiu: gerai būtų. Tikrovėje visada viską gaunu kaip visi.
Tai štai tokios nuotaikos būdami aptikome prie kelio Ignalina–Molėtai, apie 7 kilometrus nuo Molėtų, restoraną „Cepelinų gryčia”. Lauke – kūdra, visokios lipynės sūpynės vaikams ir keli staliukai. Einame į vidų.
Viduje – jokių staigmenų. Keli stalai, gal 30 vietų, visur medis, šviestuvai iš vežimo ratų, šiaudų puošmenos ir labai liaudiška muzika. Labai retais atvejais visi tie jurginai po langais, gimtasis sodžius, bitutės sode ir balti akacijų žiedai dainose visai tinka ir visai gerai nuskamba. Čia vienas tų retų atvejų man, miestiečiui.
Dabar reikia susitarti dėl terminologijos – arba greičiau ne susitarti, o tiesiog būti informuotiems. „Cepelinas” nėra neteiktinas žodis. Oficialieji kalbininkai labiau mėgsta „didžkukulį”, tačiau „cepelinas” irgi yra patvirtintas, norminis, nors ir šalutinis normos variantas.
Padavėjas ir savininkas – labai linksmas, atviras ir dalykiškas. Vėdarų nėra, atsiprašome. Cepelinų su varške – irgi (būčiau paragavęs, nors esu įsitikinęs, kad jei Dievas būtų norėjęs, jog cepelinai būtų gaminami su varške, nebūtų sukūręs kiaulių).
Šaltibarščių nėra, bet yra kaimiškos naminės daržovių sriubos. Mums viskas gerai, nes aišku, ko yra, ko nėra. Jokių „nežinau” ir „žinokit”.
Cepelinai atnešami greičiau, nei spėjame nusiplauti rankas (ne prie stalo tokios šnekos, bet gal kas nors atvažiuokite į restoraną iš Aukštaitijos nacionalinio parko vadovybės ir pažiūrėkite, kokie turi būti XXI amžiuje Europoje tualetai, nes tai, kas yra prie Ginučių piliakalnio arba Ladakalnio, netiktų net kalavijuočiams apsilankyti prieš pilies puolimą).
Maisto patiekimo greitis stulbina. Štai taip reikia! Dabar, žinoma, ne sezonas, restoranas veikia tik savaitgaliais, o žiemą bus uždarytas.
Tačiau iš guvaus aptarnavimo galima įsivaizduoti, kad vasarą, kai Labanore pilna miesto ponų, besiilsinčių savo sodybose, čia tikriausiai bulvės tarkuojamos centneriais.
Pjauname ir bandome cepelinus (14 Lt už du, 8 Lt už vieną). Bulvių masė labai gera, tampri – justi ne vien virtos, bet ir tarkuotos bulvės (ne koks šaldytas ir šildytas pakaitalas), mėsa – švelni (man patiktų dar stipresnis skonis, bet čia gal tik man taip, nes esu ekstremalas), o štai spirgučiai tikrai galėtų būti geresni.
Ne, jie nėra blogi, bet norėtųsi sūresnių, dūmingesnių kaimiškų lašinukų, o čia toks blankokas variantas.
Gira (5 Lt už puslitrį), naminė, su nuosėdomis ant molinio bokalo dugno (gerai, kad su jomis – autentiška), labai patiko, nes ne per saldi (girą ir sidrą pramonė įjunko labai saldinti, matyt, taikydamasi prie negudraus skonio) ir kvapi. Įsimintina ir rekomenduotina.
Pagaliau sriuba (6 Lt) – užsisakėme tik šiaip, pabandyti, ir padarėme atradimą: kvapi ir tiršta, intensyvaus skonio. Nesu daržovių sriubų mėgėjas, bet ši buvo ypatinga.
Ak, jei nereikėtų vairuoti – prie tokios sriubos dar šaltos degtinės, juodos duonos pauostyti ir užsikąsti.
Kai su kolega Pauliumi Jurkevičiumi drauge bandėme „Marceliukės klėtį” Vilniuje, norėjome būtent tokios autentikos, bet tąsyk negavome. O čia – prašom. Prie kelio, beveik Lietuvos pakraštyje. Man čia patiko.
Manau, „Cepelinų gryčia” labai tiktų ne tik vietiniams, pavyzdžiui, didelei kompanijai užsieniečių – daug sotaus maisto ir daug šaltų gėrimų, kad siautėtų iki paryčių ir būtų parvežti į viešbutį sunkia galva ir kupini puikiausių prisiminimų.
Šiai mielai vietai penkių žąsų skirti negaliu – vis dėlto čia tik vienas pagrindinis patiekalas, vertas ketverto, bet patiektas iš širdies. Skiriu garbingas keturias žąsis ir nuoširdžią rekomendaciją apsilankyti visiems, kurie nori pamatyti, kad paprastumas gali būti patrauklus. Ir būtinai paragaukite tos sriubos.
Andrius Užkalnis rašo portale Laukinės žąsys.
