Koks yra vyno poskonis? Žinovai šiuo klausimu retai sutaria: vieni randa miško uogų, kiti – asfalto, treti – pelenų kvapo. Aš radau vyną, kuris dvelkia moteriškumu. Kitaip, matyt, ir negalėtų būti: raudonasis Apulijos „Susumaniello” žavi šokolado aromatu ir švelniu tarsi aksomas skoniu. Jame justi moterų rankų šiluma.
Pietų Italijos bendrovės „Tenute Rubino” savininkas Luigi Rubino mane įtikinėjo: „Atvažiuok, pas mus „vendemmia” kitokia, lyginant su visa likusia Italija.”
„Vendemmia” – šis gražiai skambantis itališkas žodis reiškia vynuogių derliaus nuėmimą.
Kai paklausiau, kokie gi manęs lauks išskirtinumai, Luigi paslaptingai užsiminė: „Pas mus – moterų „vendemmia”.”
Apulijoje manęs laukė atogrąžų lietus. Pylė ir žaibavo visą naktį. Kai orai tokie, vynuogynuose tuščia – nei vyrų, nei moterų.
Tačiau rytą Brindizyje nušvito saulė. Luigi dėl visa ko užsuko į vaistinę ir nupirko plastikinių maišelių: „Užsimauk ant batų, kad kojų neperšlaptum. Vynuogyne, matyt, bus vandens.”
Įsivaizdavau, kad ūkio moterys, matyt, bus piktos, joms juk nuo pat aušros tenka klampoti po pažliugusią vynuogyno dirvą. Smarkiai klydau.
Kai išlipau iš Luigi visureigio, apakino vaiski Apulijos rudens saulė. Lietus ir niūri tamsa buvo vakar, o šiandien štai ji – viena nuostabiausių Italijos vietovių – Salentas.
Tamsiai mėlyna Adrijos jūra. Ryški vynmedžių žaluma ir violetinės vynuogių kekės. Rausva žemė. Skaidrus, žydras dangus, koks būna po stiprios audros. Ir – neįtikėtinas garsas. Kas tai – choras? Taip, lyg ir panašu į gerai susidainavusių moterų chorą.
„Pasivaikščiok tarp vynmedžių, pasidairyk, pabendrauk”, – pasiūlė bendrovės savininkas L. Rubino.
Vynuogyno žemė po nakties lietaus buvo iš tiesų klampi, kojos smigte smigo į dirvą. Bet ūkio moterys nebuvo piktos, atvirkščiai, jos buvo puikiai nusiteikusios, skynė vynuoges ir dainavo. Apie ką jos dainavo? Apie meilę, žinoma. Tik dainavo vietiniu Salento dialektu, tad ne viską pavyko suprasti.
Užtat tapo aišku, kad moterų „vendemmia” – tikrai kitokia.
Šviesiaplaukė Anna Maria vikriai kerpa skaisčiai violetinę ‘Susumaniello’ vynmedžio kekę ir atsargiai, tarsi kūdikį deda ant dėžutės dugno.
„Jaddico” – viename iš keturių „Tenute Rubino” ūkių sirpsta brangiausiam bendrovės vynui „Torre Testa” skirtos vynuogės. Jos nebus išsyk išspaustos – nuskintos dar porą savaičių bus džiovinamos.
Anna Maria dirba nuo aušros – šešių ryto. Klausiu, ar nebuvo apmaudu šeštadienį taip anksti keltis.
„Vendemmia” yra „vendemmia”. Reikia pasinaudoti kiekviena saulės valanda, juk dabar pats derliaus nuėmimo įkarštis”, – su šypsena lūpose aiškina moteris.
Jos darbas paprastas, bet anaiptol ne lengvas. Per valandą ji priskina penkias dėžutes vynuogių, kiekvienoje – po 5 kilogramus. Per dieną – apie pusantro centnerio vynuogių.
Prie kiekvienos kekės reikia pasilenkti, atsargiai ją padėti ant dėžutės dugno, žiūrėti, kad nebūtų suspaustos. Pilną dėžutę vynuogių tenka pačiai nusinešti ir pakrauti ant traktoriaus priekabos.
Viskas labai paprasta? „Pamėginkite”, – juokiasi Anna Maria.
Imu sunkias žirkles, lenkiuosi, kerpu, dedu į dėžutę. Vėl lenkiuosi, kerpu, dedu.
Maždaug po pusvalandžio pradeda lengvai dilgčioti nugarą juosmens srityje.
„Ar jums nugaros neskauda?” – klausiu skynėjos, kuri ne tik dirba, bet dar ir dainuoja.
„Kartais net labai skauda, – sako italė. – Na, ir kas čia tokio? Toks darbas. Jeigu jau labai suriečia, vakare išgeriu tabletę, o rytą – pirmyn, į vynuogyną!”
Ši moteris dirba ūkyje, bet grįžusi namo neturi kada ilsėtis.
„Neslėpsiu: mamos, žmonos pareigos reikalauja daugiau jėgų negu tie pusantro centnerio nuskintų vynuogių per dieną”, – pasakoja Anna Maria.
Moteris tvirtina, kad skinti vynuoges rugsėjo viduryje – malonumas. Šiek tiek sunkiau dirbti tenka įpusėjus rugpjūčiui, kai svilina 40 laipsnių karštis.
„Bet man derliaus darbai patinka. Tai malonus darbas: jūra, saulė, dainos. Mums, moterims, čia gera”, – šypsosi italė.
Vyno ūkiuose Italijoje įprasta matyti vynuogynuose dirbančias moteris. Bet tik „vendemmia” metu.
Vyrų nuomone, tai gana moteriškas darbas. Visi kiti su vynu susiję darbai – vyrų reikalas.
Bendrovė „Tenute Rubino” – vienintelė, kurioje moterys vynuogyne dirba ištisus metus.
„Jeigu skinti vynuoges – malonus darbas, paaiškinkite, koks tąsyk darbas yra sunkus”, – kamantinėju prie kekės palinkusią italę.
„Mes, moterys, dirbame visus darbus. Pats sunkiausias – vynmedį retinti ir genėti vasaros pradžioje. Padirbėjus dieną pradeda gelti ne tik nugarą, bet ir rankas”, – atsako pašnekovė.
Man vis vien neaišku, todėl kamantinėju toliau: „Kuriems galams, jūs, moterys, nepaliekate šių sunkių darbų vyrams? Ar jaučiate pasitenkinimą savo darbu?”
Anna Maria stabteli ir kurį laiką mąsto žvelgdama jūros link.
„Moterys šiais laikais dirba visus darbus ne prasčiau nei vyrai. Vyno ūkyje – taip pat. Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo darbu. Manau, kad jis yra labai svarbus. Kiekvienąsyk taip pagalvoju pavasarį, kai po žiemos darbų sužaliuoja vynuogyno želmenys”, – sako Anna Maria.
Apie savo darbo prasmę „Tenute Rubino” moterys susimąsto ir tada, kai specializuotuose vyno žurnaluose randa puikių atsiliepimų apie jų rankomis pagamintą vyną.
Raudonieji „Punta Aquila”, „Visellio” iš ‘Primitivo’, „Torre Testa” – iš itin retų ‘Susumaniello’ vynuogių ne kartą yra laimėję apdovanojimus įvairiuose konkursuose, buvo gerai įvertinti kritikų Italijos spaudoje.
„Tenute Rubino” vyną eksportuoja į 21 pasaulio valstybę.
„Kai pagalvoju, kad vynas, išspaustas iš mano rankomis surinktų vynuogių, pasiekia tokias tolimas šalis kaip JAV ar Japoniją, man net kvapą užgniaužia”, – prisipažįsta Anna Maria.
„Aš pasitikiu savo ūkio moterimis, – sako L. Rubino. – Manau, kad jos kruopštesnės, ambicingesnės už mus, vyrus. Todėl kartą, pasibaigus derliaus darbams, pasiūliau: „Ar nenorite, užuot grįžusios namo, likti vynuogyne – genėti, raišioti, tvirtinti?” Iš pradžių šis pasiūlymas nuskambėjo keistai. O dabar? Šios moterys neįsivaizduoja savo gyvenimo be darbo vynuogyne.”
Pasišnekėjęs su „Tenute Rubino” darbuotojomis supratau, kad apie vyną jos išmano ne blogiau nei bet kuris diplomuotas vyras – someljė. O gal ir net geriau. Juk vynuogės – jų stichija.
Jeigu restorane prieš tokią moterį kaip Anna Maria jaunas, vynuogyno iš arti nematęs padavėjas pradeda nusišnekėti apie vyną, jeigu nejaučia kamščio ydos ar siūlo derinti netinkamus patiekalus, ką gi, toks vyno „šaunuolis” be jokių ceremonijų nurašomas.
Šį rudenį bendrovės „Tenute Rubino” moterų laukia dar daug darbų. Bus ir lietaus, ir šalto Adrijos rytų vėjo. Bet kol kas „Jaddico” vynuogyne skamba dainos.
Gera žiūrėti, kaip vikriai, bet švelniai moterų rankos nukerpa prisirpusią vynuogių kekę, kaip atsargiai ją padeda į dėžutę. Tai pradžia. Moterų vyno kūrimas.
