Lūšnų ir pigių naujų poilsio namų kratinys, atmieštas paplūdimio stiklinėmis girdyklomis, pasitinka jau prie kelio sustatytais automobiliais su skelbimais apie „apartamentus”, kai kurie pabrėžia: „be šeimininkų” (šeimininkai surūdijusiame opelyje prie kelio reklamuojasi).
Palanga turi ir savo nuopuolio pakopų su paskutiniu pragaro ratu, perkirptu ir ištiestu jūros link, nusmaigstytu stebėtino bjaurumo žibintais – tai J.Basanavičiaus gatvė.
Nusidėjėliams liepsnoja visos jos blyninės ir šlykščių kiniškų žaislų kioskai, kraupius sapnus primenantys rusiški atrakcionai ir restoranai su nemokamais koncertais, už kuriuos, taip ir knieti pasakyti, niekas pinigų nemokėtų, bet tai nebūtų tiesa. Mokėtų, ir tai yra baisu.
Bet Palangoje dar yra vietų, kur galima pasislėpti. Parkas (oficialiai –
Palangos botanikos parkas) – pavargęs, bet nenužudytas: ramios ir beveik nesudarkytos Meilės ir Birutės alėjos ir palei parką einanti S.Dariaus ir S.Girėno gatvė.
Čia ramiau, oriau ir mažai kas primena apie tai, kokia vulgarybė pulsuoja netoliese, vos kilometro atstumu.
„Pušų paunksnėje” yra tokia vieta, kuriai be reikalo davė pavadinimą: ją vis tiek visi vadina Arvydo Sabonio viešbučiu, nes tai yra tiesa.
Senas automobilis su numeriu ARS 011 (Arvydas Romas Sabonis ir jo marškinėlių numeris) vasarą išridenamas į gatvę.
Didžioji pušis, aplink kurią pastatytas viešbutis, visai nudžiūvusi (remontavę statybininkai pažeidė šaknis), bet įėjus pro vartus jautiesi kaip anksčiau, atskirtas nuo aplinkinio pasaulio, ir atskirtas maloniai.
Gal prieš dvylika metų (po trijų Nidoje praleistų lietingų savaičių) kelioms dienoms čia buvome prisiglaudę ir lepinomės pirtimi, baseinu ir geru maistu – atsigavome nuo Kuršių nerijoje tiekiamų taukuotų karbonadų ir žuvies, aplietos sūriu.
Anuomet 800 litų per parą pas Sabonį buvo kosminiai pinigai net ir turint galvoje kambarių erdvumą – keturiskart brangiau nei brangiausi Nidos apartamentai.
Viskas kambariuose kvepėjo Amerika ir atrodė kaip kalnų trobelė Oregone: akmenys ir medis.
Restoranas įsiminė tada nestandartiniu valgiaraščiu, lyg atskraidintu iš užsienio. Šios vasaros pabaigoje, atvykę savaitgaliui, bandėme dar kartą.
Valgiaraštis nėra didelis, bet kainos tikrai nemažos: ne siaubingos, bet vis tiek vienos didžiausių Palangoje.
Popierinės staltiesėlės man pasirodė reto gražumo. Padavėja, vardu Lina, paaiškino, kad čia paveikslo, kabančio priimamajame, kelių fragmentų atvaizdai. Vien dėl tokio dalyko man suminkštėjo širdis. Tai – dėmesys smulkmenoms. Jei restoranui rūpi staltiesėlės ir kas ant jų nupiešta, jis nepirks pigiausių ekonominių daržovių.
Kitas dėmesys smulkmenoms – mažyčiai morengai prie kavos puodelio (mes mėgstame užsisakyti kavos atėję – taip lengviau paskui sprendimus priimti).
Duona, karštos bandelės ir sviestas nemokami ir atnešami greitai. Nors tais užkandžiais galima lengvai pasisotinti, nes paskui nebesinori užsakyto maisto, susilaikyti sunku.
Vyną rinkomės kiek vėjavaikiškai ir atmestinai: raudonasis karštą dieną būtų per sunkus, todėl buvo baltasis. Retas atvejis – jauna padavėja kalba apie vyną kaip žinovė. Ji išmano apie Sicilijos baltąjį ir žino, jog ten gaminamas gėlėmis ir akacijų medumi kvepiantis sausas vynas iš senovinių vynuogių rūšių, kurios anksčiau buvo naudojamos tik saldžiam desertiniam to krašto vynui gaminti. Dabar vyndariai įniko jas naudoti ir sausam vynui ir pasiekė keistą, bet įsimintiną rezultatą.
Pasirinkome „Planeta la Segreta Sicilia IGT” (120 litų) – ir tikrai džiaugėmės.
Pamoka kitiems restoranams: jums alkoholis turi duoti didžiąją pajamų dalį, tad padavėjas, mokantis tinkamai parduoti pelningiausią valgiaraščio dalį, turi būti svarbiausia jūsų verslo dalis. Net ir trumpi vyno pažinimo kursai atsipirks.
Antienos sultinys su koldūniukais, įdarytais anties kepenėlėmis (25 Lt). Jokių plaukiojančių riebalų, sodru, bet ne per tiršta, koldūnai dailūs ir skanūs – imtume vėl. Ir vėl.
Lašišos tartaras (22 litai) – čia gera žuvis užgožta kaparėlių ir raugintų agurkėlių rūgšties (abi sudėtinės dalys labai rūgščios, jos kitokios nebūna). Tos rūgšties reikėtų mažiau. Tai nebuvo blogas patiekalas, bet potencialas nepanaudotas.
Veršienos kepsnio su karamelizuotomis vyšniomis ir slyvomis (60 litų) kaina buvo vidutiniška (avienos nugarinė su kauliuku čia kainuoja 95 litus), bet kokybė nevidutiniška: kodėl aš dažniau nevalgau veršienos, pamaniau.
Dviejų nesumaišytų padažų patiekimas buvo aukšto lygio ir leido valgytojui reguliuoti norimą saldumą. Bulvės buvo iškeptos tobulai, o viską vainikavo šviežio čiobrelio šakelė. Tokių tobulų patiekalų retai rasi Lietuvoje.
Man asmeniškai virtuvės vadovo profesionalumo rodiklis buvo kalmarų salotos su žaliuoju padažu ir kiaušiniu (28 litai): tinkamai supjaustyti agurkai, išimant vandeningą minkštimą, kad būtų galima reguliuoti skysčio kiekį salotose. Tai retas ženklas, kad virtuvė žino, ką daro.
Salotoms nepakanka ūkiškai sukapoti agurkiukus, pomidoriukus ir sumesti bet kaip. O ne. Todėl čia kvepia geru amerikietišku gaminimu.
Vakarienė kainavo 291 litą ir su dideliu malonumu mokėtus arbatpinigius (jei jau taip smalsaujate, pasakysiu – 40 litų).
Kitą dieną pavalgėme ankstyvus ir skubius pietus (laukė renginys vakare). Ten suvalgytos mangų ir lašišų salotos (35 litai), pradžiugino mangams būdingu sakų poskoniu (gal net terpentino nata), ir Cezario salotos su tigrinėmis krevetėmis (38 litai) taip pat įrodė, kad kitokio įvertinimo, kaip penkių žąsų iš penkių, skirti nėra galimybės.
Smulkmena, sakykim, tai – ne Cezario salotos, o labai geros salotos su puikiomis krevetėmis, kurių nesugadina ir pomidorai. Šių nenoriu matyti šalia žodžio „Cezaris”, nes negali būti ten tokios sudėtinės dalies, kaip ir Nidoje net dviejų restoranų pilamo ant Cezario salotų garstyčių padažo. Bet ta smulkmena nesugeba pakeisti aukščiausio įvertinimo.
Net jei didžioji pušis nudžiūvo, šis restoranas pajūryje man atrodo geriausias. Jei toks restoranas būtų Vilniuje, aš ten eičiau kas savaitę. Nežinau, ar A.Sabonis dažnai ten būna, bet jei būna, jis turi kuo didžiuotis.
