Aikštė priešais Filharmoniją apkloja pasisėdėjimą miglotu kultūros pojūčiu, o perteklinio šurmulio čia jau mažiau nei Vokiečių ar Pilies gatvėse.
Viešbučių restoranai nepelnytai aplenkiami daugumos valgančiųjų, nors daugelis geresnių Vilniaus viešbučių (ypač priklausantys tarptautiniams tinklams) turi puikius restoranus.
Juos aplenkia ne tiek dėl kainos, kiek dėl to, kad čia dažnas lietuvis jaučiasi ne vietoje: tai lyg ir vieta užsieniečiams, o ne mitiniam paprastam žmogui.
Aš niekada neturėjau problemos dėl pasivadinimo paprastu žmogumi, todėl man dvigubas malonumas eiti į labiau užsieniečių mėgstamą vietą.
„California Gourmet” interjeras – rafinuotos amerikietiškos prabangos, netaupant blizgesio. Kažkada, kiek atsimenu iš žalios jaunystės, taip man atrodė „Stiklių” restoranas, kai ten net viešbučio nebuvo, bet jau tada jausdavaisi kitame pasaulyje, kai padavėjas atnešdavo patiekalus, uždengtus metalo gaubtais (gal ne sidabriniais, bet man niekas neuždraus svajoti). Ir lėkštės čia dedamos ant blizgančių tviskančių metalinių padėklų.
Pauostau orą, nes švelniai kvepia Amerika. Ne, ne įsivaizdavimas – daugelis amerikietiškų viešbučių naudoja gaiviklius oro kondicionavimo sistemoje. Galėčiau pasakoti ir pasakoti, kaip kažkada visuose „Sheraton” viešbučiuose naudojo specifinį kvapą, dvelkiantį saldokais ir kartu padūmavusiais beržų sakais.
Paskui tą kvapą pakeitė, tačiau nostalgijos kamuojami individai žino, kad jį Amerikoje galima nusipirkti „Neutrogena Rainbath” dušo želė pavidalu (ta pati dušo želė buvo standartinis atributas kito tinklo – „Mariott” – viešbučiuose. Bet tai irgi praeitis.).
Restoranas turi kiemelį, kurį įsivaizduoju kaip labai tinkamą kokiam nors atšventimui. Čia viskas nuteikia brangesnio gėrimo link. Taip, nepigu, bet juk ne kasdien.
Šalta gaspačo sriuba su jūrų gėrybėmis nedidelėje degtinės taurelėje – lauktuvės nuo virtuvės vadovo. Puiku. Susirangė aštuonkojo čiuptuvėlis ir krevetė. Paimu pirštais, nes ką čia smulkinsiuosi su šaukšteliu, juo labiau kai niekas nemato.
Vynas prie šio užkandžio? Sunkiai parenkamas, bet tikriausiai reikėtų atsverti pomidorų rūgštį (baltasis „Domaine Langlois Chateau Saumur Millesime” už 86 litus būtų geras variantas).
Duona minkšta ir gražiai raikyta, ir aliejus pamirkyti toks, kokio niekada nebūčiau pasirinkęs: su citrinų sultimis. Įrodymas, kad tikrai reikia kartais bandyti ką nors nauja, nes toks aliejus kur kas gaivesnis nei paprastai patiekiamas neutralus. Sėkmė.
Mano dukra nesijaučia baisiai alkana ir pasirenka kreminę šparagų sriubą (28 litai). Atsiprašau? Kas per pasirinkimas vaikui? Tu ją tikrai valgysi? Čia juk toks maistas, kurį tėvai bruka vaikams, o ne vaikai patys renkasi. O gal tiesiog Užkalnių vaikai tobulesni.
Švelniai žalios spalvos sriuba yra dieviška. Viskas vietoje, viskas tobula, puikūs džiūvėsėliai, konsistencija švelni kaip bučinys ir skonis labai intensyvus, ne vandeningas, o raumeningas.
Mano užkandis yra „Rockefellerio” austrės (28 litai). Senas amerikietiškas patiekalas, atsiradęs dar XIX amžiuje, kai austres norėdavo kepti (garbės žodis, jos tikrai nuostabesnės žalios, kvepiančios jūra!). Tai primena XX amžiaus pradžios nusikaltėlių ir kitokių turtuolių prabangos supratimą – austrės atverstame kiaute apkeptos su petražolėmis arba špinatais ir kitomis žolelėmis.
Kaip ir turi būti, kiautai ilsisi druskos patale. Labai stiprus skonis, daug sūrumo, manau, kad derėtų koks nors sausas šampanas – gal „Taittinger”, kuriame neįprastai daug ‘Chardonnay’ vynuogių, su citrinų užuomina ir gėliniu vasariškumu („Brut Reserve”, 280 litų). Tiktų gal ir koks nors metalinis, sausas „Chablis” („Chanson Chablis”, 98 litai).
Čia amerikietiškas restoranas, valgiaraštyje daug ir mėsos, ir žuvies, bet aš prašau padavėjo, vardu Mindaugas, ką nors rekomenduoti iš mėsos. Drąsus ėjimas – ne kiekvienas padavėjas nusprendžia siūlyti vieną brangesnių patiekalų, nes dažnas lankytojas pamanys, kad iš jo bandoma maksimaliai uždirbti. Bet Mindaugas sako, kad jo siūlomas patiekalas tikrai vertas dėmesio: „Niujorko marmurinis” didkepsnis (120 litų, už garnyrą mokama atskirai).
Amerikietiška stačiakampė išpjova (Niujorko didkepsnis yra tas pat, kas „T-bone”, tik be kaulo) yra mano viena mėgstamiausių. Nors ir ne tokia minkšta kaip nugarinės išpjova, bet su šiek tiek daugiau riebalo ir kartu – skonio. Čia – marmurinė jautiena su riebalų ruoželiais, pati sodriausia.
Didkepsnis visiškai nenuvilia. Įspūdingo dydžio, tinkamai iškeptas, su nemažai kraujo, kvapus iki apsvaigimo. Dukra, mažoji mėsėdė, paragauja iš manęs, ir gana nemažai. Ar užsisakyčiau vėl tą patiekalą? O taip, tikrai taip.
Dėl vyno pasirinkimo pasiūlyčiau netikėtą dalyką: tradiciškai turbūt daugelis prašytų jau pagyvenusio prancūziško „Bordeaux” – seno ir rudo, kvepiančio balno oda, tabaku, žolėmis. O aš pasiūlysiu prie tokio didingo didkepsnio pabandyti dar šampano (nors ne aš pirmas sugalvojau šį dekadentišką derinį) – tas pats „Taittinger” turės pakankamai gėlių užuominos į saldumą, ypač jei kepsnys bus su daugiau kraujo.
Ir garnyro prie to didkepsnio, žinokite, visai nereikia: ne tik ir ne tiek dėl kainos, o tiesiog nesinori užgožti gryno mėsos potyrio jokiais pašaliniais dalykais.
Dviese, neskaitant alkoholio, sumokėjome 222 litus, palikome arbatpinigių. Brangu? Kiek brangiau už įprastus verslo pietus, bet maistas išskirtinis ir potyris vertas išleistos sumos.
Bendras įspūdis? Penkios žąsys iš penkių, nes nėra prie ko prisikabinti. Tai brangus ir labai gerai sustyguotas restoranas, darantis garbę savo viešbučiui. Viena tų vietų, kuri tinka ypatingai progai.
