Neseniai draugai pakvietė mane kokteilio į Niujorko barą, esantį 17-ojoje gatvėje, namo Nr. 48. Tačiau surask jį, jei gudrus!
Ant niekuo neišsiskiriančio gyvenamojo namo, kur, mano manymu, ir turėjo būti įsikūręs šis man negirdėtas baras, ne tik nebuvo matyti jokio numerio – nebuvo nė mažiausio ženklo apie tokią įstaigą. Tik užrašas „Raines Law Room”.
Skambinu pasitikslinti, ar kas nors neiškrėtė pokšto, tačiau esu padrąsinama, kad pataikiau ten, kur reikia.
Pabeldus durys atsargiai prasiveria ir pro jas išlenda berniokas su pensnė. Jis atrodo kaip nužengęs iš praėjusio amžiaus trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių. Gerokai mane patyrinėjęs paklausia, ko ieškau ir kas mane atsiuntė.
Išgirdęs vardą liepia palaukti. Tada užšauna duris, pasitikrina, ar tikrai esu čia pakviesta, ir tik tada įleidžia į vidų.
Viduje reikalai iškart pasitaiso: mane pasitinka žavi administratorė, apsitaisiusi nėriniuota juoda suknele su prijuoste, ir įspėja, kad laukti stalelio reikės ilgiau nei valandą, tad pasiūlo pradėti nuo baro.
Interjeras primena XIX amžiaus angliško namo gyvenamąjį kambarį. Jame stovi odinė Chesterfieldo stiliaus sofa ir aksominiai krėslai.
Centre akį traukia malkomis kūrenamas židinys, prie stalelio pastebiu skambutį padavėjui pakviesti. Jauki žvakės liepsna ir retro džiazo melodija sukuria mistišką prieškario laikų atmosferą – viskas tarsi matyta sename nespalvotame filme.
Netrukus sužinau, kad „Raines Law Room” yra naujos koncepcijos kokteilių baras, dar vadinamas „speak easy” (liet. – „kalbėkite tyliau”).
Šis sumanymas kilo iš prohibicijos, kitaip – sausojo įstatymo laikų, kai svaigiųjų gėrimų buvo galima gauti tiktai pogrindiniuose miesto baruose. Jų savininkai griebėsi rizikingo verslo atsisakydami taikytis su mirties nuosprendžiu svaigalų pramonei.
Atrodytų, kad pasibaigus prohibicijos laikams „speak easy” barai prarado egzistavimo prasmę. Bet išliko ilgesinga tų laikų romantika, o gal uždrausto vaisiaus ilgesys. Sunku pasakyti, ar todėl, bet tokie barai, menantys nuotykius ir riziką, kasmet tampa vis populiaresni visoje Amerikoje.
Per pastaruosius trejus metus tokių barų vien Niujorko mieste padaugėjo dvigubai. Patys niujorkiečiai tvirtina, kad mažiausiai penki iš pačių geriausių Amerikos barų, kuriuose atkuriama prohibicijos laikų atmosfera, įsikūrę būtent šiame didmiestyje.
Į šį „garbės legioną” įtraukti tokie vardai kaip „Las Esquina”, „Raines Law Room”, „The 21 Club”, „Death & Co”, „Hotel Delmano”, „PDT” ir kiti.
Tiesa, nustatyti tikslų tokių įstaigų skaičių sunku – skirtingai nuo kitų šioje agresyvioje rinkoje besivaržančių pasilinksminimo įstaigų, jos nenaudoja jokios tiesioginės reklamos.
Anksčiau žinios apie tokias vieteles sklisdavo tik iš lūpų į lūpas, o dabar patys lankytojai skleidžia žinias internete – per „Facebook”, „Twitter” ar visagalį „Google”.
Daugelis naujųjų „speak easy” barų pasižymi ypač skoninga ir autentiška atmosfera ir originaliais kokteiliais, gardesniais nei kitur – juk uždraustas vaisius visada yra skanesnis!
Kai kurie barai išsiskiria neįtikėtinu specializuotų gėrimų asortimentu. Vienas jų, „La Esquina” (išvertus iš ispanų k. – „kampas”), garsėjantis meksikietiška iš koto verčiančia virtuve, labiausiai intriguoja tekilos gerbėjus. Čia galima rasti daugiau nei šimtą šio gėrimo rūšių.
Tačiau „La Esquina” konspiracija išvarytų iš kantrybės net labiausiai užsispyrusį gurmaną.
Iš tikrųjų tai yra visiems atvira užkandinė ant kampo, kurioje galima nusipirkti įprastų meksikietiškų patiekalų – tortilijų, aitriųjų paprikų sriubos ir panašiai.
Tačiau patekti į restoraną nėra taip paprasta, nes virš centrinių durų kabo užrašai: „Įėjimo nėra” ir „Tik darbuotojams”, o pasibeldus administratorė ilgai vilkina ir tvirtina nieko nežinanti apie rezervavimą.
Tiktai gerokai pasiderėjus galima patekti į vidų.
Nusileidus stačiais laiptais ir prasibrovus pro garuose paskendusią, aštriais prieskoniais alsuojančią virtuvę, patenkama į restoraną.
Čia atsiveria didžiulė erdvė su raudonomis nutrintų plytų, senoviškomis meksikietiškomis freskomis išmargintomis sienomis.
Mistišką atmosferą sustiprina blausi palubėje iškabintų senovinių žvakidžių šviesa.
Keletas tekilos taurelių gerokai sustiprina apetitą. Patiekalų, kaip ir šio iš agavų pagaminto gėrimo, pasirinkimas čia kur kas ištaigingesnis nei užkandinėje: keptas ešerys, kesadilijos su krabų mėsa (įdarytos tortilijos), šalta pomidorų ir avokadų sriuba, su Chalapos paprikomis marinuotos krevetės.
Nemažai lankytojų tvirtina valgę „La Esquina” užkandinėje, bet net neįsivaizdavę apie rūsyje esantį restoraną ir garsųjį tekilos asortimentą.
Dabar naujieji „speak easy” barai, kaip ir anksčiau, traukia įvairaus raugo lankytojus. Žinoma, per laiką jų kontingentas pasikeitė.
Iki šiol išlikusios vienos seniausių Amerikos užeigų „Bridge Caffe” (įkurta 1794 m.), „Ear Inn” (1817 m.), „Chumley’s” (1830 m.) anksčiau aptarnaudavo doko darbininkus, rašytojus, bedarbius ir prostitutes.
Šiandien jose renkasi jauni profesionalai, akademikai ir menininkai, pasiruošę praleisti pusvalandį ar net ilgiau už durų ir turintys pakankamai fantazijos perkąsti šių tariamai pogrindinių įstaigų konspiracijos kodus.
Mano sutiktas banko tarnautojas Neilas McLaughlinas tvirtina, kad jam patinka lankytis tokiuose baruose, nes daugelyje jų sukurta puiki prohibicijos laikų atmosfera.
„Manau, kad tuo laikotarpiu atsirado daugiau galimybių atsiskleisti nei bet kuriuo kitu Amerikos istorijoje!” – sako jis.
Juk ne veltui sakoma, kad kai vienos durys užsidaro, atsidaro kitos. Prohibicijos eros metu atsirado nauja profesija – nelegalūs alkoholinių gėrimų perpardavinėtojai, vadinami „bootlegger”. Šis pavadinimas kilo, nes brangi prekė – svaigalų buteliai – buvo slepiama auliniuose batuose.
Sausojo įstatymo laikų ilgesys juntamas ne tik restoranų versle.
Neseniai Brodvėjuje pasirodė komedija pagal Joe DiPietro pjesę „Nice Work if You Can Get It” („Šaunu, jei tiktai galite tai gauti”). Muziką jai parašė Ira ir George’as Gershwinai.
Prohibicijos laikus atkuriančio spektaklio centre – romanas tarp turtingo moterų numylėtinio ir alkoholį perpardavinėjančios vyru persirenginėjančios merginos.
Be to, nuotaikingo siužeto spektaklyje sprendžiama kita dilema – ar gyvenimas su viskiu yra smagesnis?
Naminio alkoholio gamyba retai pasižymėjo gera technologija. Vien per 1926 metų Kalėdas Niujorke užregistruotos 47 aukos, apsinuodijusios prastos kokybės svaigalais. Per visus metus tokių buvo 741.
Norėdami nuslėpti aitrų naminės skonį, barmenai išmoko kurti įvairaus aromato ir skonio kokteilius.
Virtualaus žurnalo „The Fifty Best” („Penkiasdešimt geriausių”) leidėjas Williamas Rosenbergas sako, kad naujųjų „speak easy” barų populiarumas iš dalies susijęs su kokteilių kūrimo ir gamybos pakilimu.
Anot W.Rosenbergo, kai kurių barų kūrybinė kalvė atrodo kaip laboratorija, kurioje barmenas eksperimentuoja maišydamas įvairių rūšių gėrimus su egzotiškais ar kasdieniais ingredientais.
Štai kad ir toks derinys – džinas, imbieras, burokėlių sultys ir avietės.
Sausojo įstatymo laikų barmenams pavykdavo sukurti maišalynes, kurios nepastebimai atlikdavo savo darbą. Paties W.Rosenbergo seneliai kažkada jam pasakojo, kad po smagaus pasimatymo viename Niujorko pogrindiniame restorane atsibudo po stalu tik gaidžiams užgiedojus.
Vis dėlto „speak easy” nėra vien tik nekaltas išmoningų rinkodaros vadybininkų sugalvotas žaidimas.
Neseniai išgirdau, kad Niujorko pakraščiuose ir priemiesčiuose egzistuoja tikrų tikriausi nelegalūs barai.
Niujorkietis Jerry Corcoranas sako, kad per 25 darbo Volstrite metus jam teko apsilankyti ne viename bare, kurio savininkai nemoka už licenciją prekiauti svaigalais ir apskritai neturi teisės užsiimti verslu.
Dažniausiai tokie barai veikia tik pasibaigus darbo dienai, per Kalėdas arba rinkimų dieną, kai daugumoje valstijų alkoholis iš viso neparduodamas. Nelegalūs „speak easy” įsikuria tankiuose imigrantų bendruomenės kvartaluose, kur visi vienas kitą puikiai pažįsta, todėl jaučiasi saugūs.
Dažniausiai tuo užsiima atvykėliai iš Lotynų Amerikos ir Tolimųjų Rytų. Sakoma, kad gerai panorėjus galima atrasti ir rusiškų, itališkų ar kitokių nelegalių pasilinksminimo įstaigų.
Žinoma, sunku patikėti, kad visa tai vyksta budrios Niujorko miesto policijos panosėje, bet, kaip sakoma, – „speak easy”.
Gangsterių, depresijos ir apsinuodijimų laikotarpis
Kategoriškas draudimas gaminti ir pardavinėti alkoholį JAV teritorijoje įsigaliojo 1920-aisiais, priėmus JAV konstitucijos pataisą. Trylika metų (1920–1933) trukęs prohibicijos laikotarpis tapo vienu juodžiausių Amerikos istorijoje.
Niujorko miesto archyvuose iki šiol saugoma daug šiurpių istorijų apie gangsterius, masinę depresiją ir apsinuodijimą alkoholiu.
Prieš paskelbiant sausąjį įstatymą Niujorke veikė per 2000 barų, restoranų ir užeigų, bet prasidėjus draudimo laikotarpiui dauguma jų užvėrė duris.
Talentingiausi miesto barmenai išnešė kailį į Londoną, Paryžių ar Havaną, kartu su savimi pasiimdami vertingiausių gėrimų likučius.
Tačiau tai nereiškia, kad naktinis miesto gyvenimas sustojo – jis tiesiog persikėlė į pogrindį, į vadinamuosius „speak easy” barus.
Nors moterys daugiausia kentėjo nuo blogybių šeimoje, susijusių su alkoholio vartojimu, jos pirmos pradėjo reikšti nepasitenkinimą sausuoju įstatymu. Moterų judėjimas stipriai paveikė politinį sprendimą užgniaužti šį įstatymą, kurį galutinai pavyko sustabdyti tik 1933-iųjų gruodį.
„Kalbėkite tyliau”
Kada ir kodėl atsirado paslaptingi barai?
Pogrindinių barų pavadinimas „speak easy” (liet. „kalbėkite tyliau”) prigijo dar 1888-aisiais, kai Pensilvanijos valstijoje buvo išleistas aktas, padidinęs užeigų rinkliavos mokestį dešimčia kartų – nuo 50 JAV dolerių iki 500.
Netoli Pitsbergo esančios airiškos užeigos savininkė Kate Hester, atsisakiusi mokėti tokį mokestį, norėdama neatkreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesio maldaudavo savo įkaušusių klientų sakydama: „Kalbėkite tyliau.”
