Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal todėl, kad Kaunas iš visų miestų lietuviškiausias, jis mažiau nei kitos vietos susiduria su užsienio įtaka, verda savo sultyse, o svetimų šalių įtaką ir idėjas priima nenoriai ir iš lėto. Galbūt tie patys būdo bruožai, kurie padėjo prie Neries ir Nemuno saugoti tapatybę ir valstietiškai nenuolankų stuburą, neleido ir atverti širdies kulinarijai, nes kulinarija – tai visuomet noras bandyti ką nors neįprasta, ko dar nebuvo, o ne atidaryti dar vieną piceriją.
Galbūt Kaunui reikėtų kelių tūkstančių imigrantų iš Azijos ar Šiaurės Afrikos arabų šalių su jų maisto sudedamosiomis dalimis ir kvapais, kad pramuštų visą baltos mišrainės, picos su ananasais ir žuvies sūrio padaže tradiciją. Apie tą žuvį dar pakalbėsime.
Restoranas „Sadutė” yra neeilinė vieta. Įsitaisęs pačioje miesto širdyje, Rotušės aikštėje (man miesto širdis yra Žaliakalnis ir Prisikėlimo bažnyčia, bet tokių kaip aš nedaug), su vaizdais į Katedrą, tai tikrai ne užkampio užkandinė – jis ir žinomas, ir rekomenduojamas kauniečių. Iš daugelio girdėjau apie „Sadutę”, dažnai su pasididžiavimu, girdi, ir Kaune esama aukšto gastronomijos lygio.
Išties viskas atrodo nepigiai, ne varguoliškai: pats pastatas, baldai, erdvės. Ir įvairovės daug – iš tiesų tai net ne restoranas, o visas jų kompleksas. Rotušės aikštėje – karuselė (valgymas besisukant), pastate – vyno salė, aludė ir „salionas” (tai jau tikrai kaunietiškas žodis, priminė vaikystę, dar galėtų būti „kalidorius”, pagalvojau nusišypsojęs).
Mes atsisėdome lauke, terasoje. Man regis, tai pati geriausia vieta, nes Kaune Rotušės aikštė, skirtingai, pavyzdžiui, nuo Vilniaus, džiugina didelėmis erdvėmis ir taisyklingu išsidėstymu ir man primena Pietų Amerikos miestų ispaniškas aikštes. Filmuose ten visada kas nors geria terasoje, kol kitą veikėją visų akivaizdoje nušauna piktadariai.
Užkandžiams užsisakome užtepėlių (nuo 10 iki 12 Lt) su skrudintomis paprikomis, rūkyta lydeka, juodosiomis alyvuogėmis (ne, nebijokite, ne viename – tai skirtingi patiekalai). Skonis labai intensyvus ir aiškus, tik duona sausoka ir paraikyta kažkaip ne kaip restorane, o paprastokai, kaimiškai.
Granita – pagardintas sniegas ir ledas su prieskoniais – daro įspūdį jau vien tuo, kad toks dalykas apskritai Kaune patiekiamas. Su agurkų ir pomidorų sultimis, skonis baisiai stiprus. Vilniuje, restorane „Lauro lapas”, jo įkūrėjas Deivydas Praspaliauskas savo granitas daro labai subtilias, lengvutes, kur skonio – tik užuomina. Čia skonio nepagailėta – lyg valgytum sušaldytą agurką arba pomidorą. Galima ir taip. Pliusas už drąsą.
Trinta daržovių sriuba (11 Lt) paruošta gerai, turbūt pagal receptą, bet ne mūsų skonio – per daug tiršta, ir sūrio priberta kaip už tėvynę, jis itin dominuoja. Taip, nepagailėta, bet norėtųsi lengvumo, o ne brutalios agresijos.
Užtat šaltibarščiai puikūs (11 Lt). Pagal tai, kaip nesunku paruošti gerus šaltibarščius, turėtume stebėtis, kaip dažnai jie restoranuose gaminami tingiai ir skystai – tik rausvas vandenėlis. O čia viskas kaip namie, pagirtina, kad tautinis patiekalas, ir dar karštą vasaros dieną, paruoštas taip pavyzdingai.
Pasakysiu tiesiai – nuvylė žuvis. Krosnyje kepta mėlynoji vilkžuvė su grietinėlės padažu (24 Lt) buvo to grietinės ir sūrio padažo visiškai užgožta ir priminė liūdniausias lietuviškas tradicijas, kai ant žuvies užvaroma tiek sūrio ar su juo susijusių pieno produktų, kad ta žuvis negalėtų nė cyptelėti.
Kepti kiaulienos šonkauliai (28 Lt) buvo labai geri. Mėsos daug, padažo gausiai, gal tik rieboki, bet čia yra šonkauliai, tikrų vyrų maistas, o ne kokie nors jums dietiniai garinti grūdai. Šonkaulius restorane apskritai sunku gaminti, nes jie tinkamiausi tuomet, kai lėtai ruošiami kelias valandas labai švelnioje kaitroje. Matyt, čia ruošiama kažkiek iš anksto ir pabaigiama klientui užsakius, bet rezultatas labai smagus.
Anties krūtinėlę (32 Lt) galima pagirti už tai, kad ji buvo neperkepta, reikiamai rausva, tačiau skonis kažkodėl blankus. Negaliu paaiškinti. Žinote, kaip būna – patiekalas lyg ir nepriekaištingas (ir garnyras lengvas, ir išmoningai patiektas), bet tartum kas būtų spalvas ištrynęs. To intensyvumo galėjo pasiskolinti iš kitų patiekalų, nors šiek tiek.
Kaip desertą gavome su linkėjimais nuo virtuvės vadovo ir restorano savininkės puikių ruginės duonos ledų. Dar vienas drąsus patiekalas, itin stipraus, už atlapų griebiančio ir keisto skonio (buvome laimingi, kad paragauti davė po trečdalį porcijos, nes nelabai gal būtume susitvarkę su trimis rutuliukais). Už tuos ledus galime entuziastingai pagirti.
Alkoholio negėrėme, tik vandenį ir gaiviuosius gėrimus, keturiese sumokėjome 224 Lt ir palikome arbatpinigių.
Įvertinimas? Vilniuje šis restoranas turbūt gautų kiek žemesnį įvertinimą, nes daugoka klaidų ir nuslydimų į provincialų paprastumą, o iš tokios vietos ir tokios šlovės įstaigos norėtųsi daugiau rafinuotumo. Tačiau drąsos imtis naujų patiekalų ir derinių čia neabejotinai yra, kaip ir užmojų. Daug kas padaryta gerai, nepaisant neįspūdingo konteksto, kurį siūlo mano gimtasis miestas.
Todėl skiriu keturias žąsis iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale „Laukinės Žąsys“.
Sadutė, Rotušės a. 4, Kaunas. Tel. +370 37 240 154. Tinklalapis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki 02:00. Sekmadieniais: nuo 11:00 iki 22:00.
