Valgyti ant smėlio? Neestetiška!
Italai juokauja, kad jų šalis priklauso tam demokratijos tipui, kai
viskas galima - netgi tai, ko negalima. Šitai galima pajusti Romos
tarptautiniame oro uoste: skysčių ir kitokių draudžiamų dalykų ieškantys
apsaugininkai beprasmiškai nesikabinėja prie keleivių.
Tačiau ir Italijoje esama įvairių draudimų, susijusių su maisto bei
gėrimų vartojimu viešose vietose. Dažniausiai su jais galima susidurti
prie jūros. Privačiuose paplūdimiuose pasilepinti ketinantys
poilsiautojai įspėjami, kad atsinešti ir vartoti gėrimus bei maisto
produktus draudžiama. Alkani ir ištroškę gali atsigerti ar užkąsti
paplūdimio bare.
Pavyzdžiui, Romos apylinkėse esančio jūros kurorto Sperlongos
paplūdimyje diena dviem po skėčiu kainuos apie 30 eurų (apie 100 litų).
Prie šios sumos teks pridėti dar mažiausiai 20-30 eurų gėrimams ir
užkandžiams. „Valgymas ant pajūrio smėlio? Tai neestetiška ir
nehigieniška. Paskui tenka ilsėtis tarp maisto likučių“, - aiškina
paplūdimio savininkas vardu Cesare.
Tiesa, baro kainos „kandžiojasi“: butelis mineralinio vandens kainuoja
2 eurus (7 litus), stiklas alaus - 4 eurus (14 litų), tiek pat - sumuštinis su kumpiu ir sūriu.
„Per brangu? - gūžtelėjo pečiais pašnekovas. - Šalia yra municipalinis pliažas. Ten galima iš namų
atsinešti viską - net spagečius su pomidorų padažu ar vyno butelį.“
Kontrolierių vaidmenį paplūdimyje atlieka gelbėtojai. Tačiau jie tik
žiūri, o apie valgančius atsineštus sumuštinius praneša savininkui.
Pastarasis prasižengėlius perspėja ir primena apie galiojantį draudimą.
Į svetimas rankines rankų nekiša
„Nė vieno dar neteko išmesti iš paplūdimio. Apie kokius nors tikrinimus
nėra nė kalbos. Jeigu pasklis gandas apie tokias represines priemones,
mano paplūdimys liks tuščias“, - aiškina ponas Cesare.
Panašiai samprotauja ir lauko kavinės prie šv. Jono Laterane katedros
savininkas. Jo kavinė – gretimame parke. Čia dažnai ateina pavakaroti
jaunimas, iš butelio siurbčioja ir vienas kitas imigrantas.
„Visa tai vyksta ant parko suoliuko - priešais kavinę. Žymiai dažniau tenka
sudrausti, turistus, kurie pas mane nusiperka alaus skardinę, o
sumuštinį išsitraukia savo, -aiškina barmenas. - Primenu, kad taip
nedaroma, ir tiek“.
Paklaustas, ar neketina imtis griežtos krepšių kontrolės, italas
sutrinka: „Lįsti į svetimą rankinę ieškoti paslėpto sumuštinio? Fe,
šlykštu… O be to, mane tuoj pat apskųstų policijai. Tokios kontrolės
galėtų imtis nebent privačios saugos bendrovės pareigūnai - ginkluoti ir
uniformuoti. Bet aš jiems neišsimokėčiau. O be to, pramogų vieta
virstų konclageriu…“
Parke kalbinti jaunuoliai tvirtino, kad gėrimus ir maistą tikrina
muzikos renginiuose, festivaliuose po atviru dangumi arba stadionuose.
„Bet tai atlieka pareigūnai, su jais kažkaip nesinori ginčytis. Tenka
paklusti“, - sakė parke pramogaujantis Romos
jaunimas.
Vakarieniauti - su krepšiais maisto
Olandijoje reikalai tvarkomi kiek kitaip. Antai Amsterdame prie įėjimų į koncertus ar naktinius klubus dažnai stovi apsauginis, kuris tikrina ar niekas neįsineša savo alkoholinių gėrimų. Jis
gali paprašyti atsegti rankinę, ir tai nieko nestebina.
Kartais gali su apsaugos darbuotoju susitarti, kad savo gėrimą atsiimsi
išeinant iš klubo, tai priklauso nuo darbuotojų geranoriškumo.
Tačiau atvejų kai atimamas maistas girdėti neteko. Buvo istorijų, kai
apsaugos darbuotojas nenorėjo leisti į koncertą neštis obuolio dėl
saugumo sumetimų. Mergina turėjo rimtai pažadėti, kad vaisiaus nesvies
į atlikėją, ir obuolys nebuvo konfiskuotas.
Tuo tarpu kavinėse ar restoranuose Lietuvoje nuskambėjusią varškės istoriją būtų sunku net
įsivaizduoti. Juk Amsterdame pilna turistų, kurie visą dieną vaikšto po
miestą, perka saldžias lauktuves ar užkandžius, kuriuos vėliau galės
parsinešti į viešbutį, o vakare su visais pirkiniais eina į restoraną
vakarieniauti, ar bare išgerti bokalą alaus.
Pati esu dirbusi restorane, ir, bent jau toje vietoje, klientų rankinių
turinys niekada nebuvo personalo reikalas. Žinoma, visai kas kita, jei
klientas ant staliuko iš rankinės išsitrauktų savo patiekalą.
Tuomet jis būtų paprašytas savo vakarienę baigti kur nors kitur.
