Lėtas maistas anaiptol nėra erezija. Nėra ir naujoviška rinkodaros pasakėčia. Teatleidžia man Andrius Užkalnis (Benas Gudelis taip pat), pasinaudosiu jau įteisinta terminija ir be jokių ceremonijų parašysiu, kad lėtas maistas neskirtas vartoti varguoliams.
Čia toks mažytis paradoksas gaunasi: laiko amžinai neturintys jupiai mintyse keikiasi, nes yra priversti terliotis su madinga „slow food“ filosofija pagardintais valgiais. Bedarbiai ir varguoliai paprastai turi laisvo laiko, bet neturi galimybių pasidžiaugti lėto maisto kūriniais, todėl yra priversti kimšti greituolišką šlamštą.
Į socialinę gastronomiją šįsyk nesigilinsiu, užtat pabandysiu paaiškinti, kodėl lėtas maistas yra toks pietiečių išradimas, kuris kartais nervina ir labai skubantiems yra panašus į socializmą, nors iš tikrųjų yra grynas aristokratizmas.
Ar tikrai lėtas makaronas yra pranašesnis už greitą makaroną? Taip. Ir ne tik. Jis yra ir mažiausiai 500 proc. brangesnis. Todėl praėjusios savaitės rašinį apie Mario Balotelli makaronus komentavęs skaitytojas (skaitytoja) yra neteisus (neteisi). Dzin parašė: „Makaronai ir yra makaronai - ką iš jų ten daug išlauši ??? Neverta per daug mokėti !“
Verta ar neverta, Dzin nuspręstų pats (pati), nuvažiavęs į Neapolį, pas nemafijozišką, nenuplikusį, garsiai nerėkiantį, auksinėmis grandinėlėmis neapsikarsčiusį Oscarą Leonessą. Į jo neprišiukšlintą, nenutriušusią, neinančią siestos pokaičio makaronų įmonę „Leonessa“. Susidomėjau šiuo pavadinimu, nes Londone vienoje gurmė krautuvėje radau „Leonessa“ makaronus, kurie kainavo… Geriau nesakysiu kiek. Geriau patikslinsiu, kaip čia atsitinka, kad pusė kilogramo vandens ir miltų kombinacijos kainuoja daugiau už visus pietus greitojo maisto restorane.
Į makarono vidų neįlisi, o būtų gerai. Būtų gerai pažiūrėti iš ko jis pagamintas. Turėtų būti pagamintas iš kietagrūdžių rupaus malimo miltų. Na ir kas, kad ant pakuotės itališkai rašoma – „spaghetti“ ir netgi „grano duro“ (it. kietieji grūdai), bet to kietumo makaronuose ne tiek ir daug. Po kavos ir alyvuogių aliejaus makaronams naudojami kietagrūdžiai rupaus malimo miltai yra dažniausiai klastojamas maisto produktas. Ką reiškia maisto produktų klastojimas? Tai toks biznis, kai viena rašoma, kita parduodama. Ir valgoma.
Neįdegęs saulėje ir auksinėmis grandinėlėmis neapsikarstęs Oscaras Leonessa pats asmeniškai renkasi žaliavą. Lankosi malūne. Pats tikrina. Jeigu šlamštas – siunčia atgal. Bet kodėl turėtume tikėti rankomis nemostaguojančiu neapoliečiu Oscaru Leonessa? Gal jis nori apmauti mane, mano skaitytoją Dzin ir dar keletą pirkėjų Londone?
„Žmogau, pažiūrėk koks virimo laikas“ – ramiai man sako nerėkaujantis pietietis. Žiūriu. Formatas – „riccioli“. Virimo laikas - 15 minučių. Pasidairykime į atseit kietagrūdžius „made in Italy“ makaronus prekybos centro lentynoje. Jie verda lygiai perpus trumpiau. Gali kas nori ir ką nori rašyti ar piešti ant pakuotės, bet prekybos centro greituoliai – minkštuoliai susmenga, sulimpa, susivelia ir yra tinkami nebent prisiminimams apie kriaukleles iš kartoninės dėžutės ir sočią TSRS kasdienybę.
Taigi, mielas (miela) Dzin, skaičiuokime. Virdami greituolius – minkštuolius laimėjome 7 minutes laiko. Jeigu makaronus tenka gaminti 3 kartus per savaitę, bus laimėtos 21 minutės. Per mėnesį – 84. Per metus – 1008. Per visą gyvenimą – 75 tūkst. 600 minučių arba 1260 valandų, kas sudaro maždaug 52 dienas. Štai taip „fast food“ (ang. lėtas maistas) tampa „fast life“ (greitas gyvenimas).
Tik kažin ar pavyks sutaupyti 52 dienas. Kažin ar pavyks jas praleisti prie ežero ar ant sofos prie televizoriaus, - juk maitintis teks sveikatai pavojingomis angliavandenių bombomis. Na, bet vėlgi – čia kiekvieno asmeninis reikalas, taip sakant – skonio problema – prisiminti Juliaus Janonio „Ave vita! Moriturus te salutat“ ar neprisiminti. Mums šiuo atveju rūpi ne tai. Rūpi grynai epikūrinė reikalo pusė. Jeigu jau valgyti, vadinas, reikia jausti malonumą.
Malonumas arba nemalonumas valgant makaronus yra jų paviršius. Pramoniniai greituoliai – minkštuoliai yra glotnūs, blizgūs, aukso spalvos. Tarsi po kvarco lempa įdegusi gražuolė. Padažas, koks puikus jis bebūtų, nuo tokių glotniųjų atšoka užuot prilipęs. Rezultatas: valgai spagečius su pesto padažu, o iš tikrųjų – atskirai spagečius, atskirai padažą.
Nemafijoziškas ir neįdegęs saulėje Oscaras Leonessa man rodo tokį sunkų, apvalų daiktą. Panašų į revolverio šovinių būgną, tik gerokai didesnį. Tai makaronų forma, itališkai ji vadinasi „trafila“. Pro formos kiaurymes lenda makaronai. Jų paviršius – šiurkštus, matinis, tarsi šviežiai nupjautas medis. Pramoniniai minkštuoliai – greituoliai makaronai gaminami naudojant teflono formą. Nekalbusis neapolietis Oskaras ir dar kelios dešimtys gamintojų naudoja bronzines formas. Jos, žinoma, labai greitai susidėvi. Jas, žinoma, reikia greitai keisto. Tai, žinoma, kainuoja.
Ir paskutinis dalykas. Džiovinimas. Pramoniniai minkštuoliai tyžalai išdžiovinami per porą valandų. Didžiulėje temperatūroje iš jų visa dūšia išeina. Drauge su naudingais proteinais, vitaminais, kvapo ir skonio dalelėmis. O ką? Kam reikalingas skubantiems kvapas? Kam reikalingas „non stop“ ritmu gyvenantiems skonis? Nerėkaujantis ir į jokius pietiečio stereotipus nelendantis Oscaras džiovina savo „pasta“ (it. miltiniai) dvi paras. Jo „paccheri“, „tortiglioni“, „calamaretti“ ir kiti fantaziją žadinančių formatų makaronai kvepia. Jie turi skonį.
Tokie makaronų reikalai. Komentatorius (komentatorė) Dzin, tikiuosi, viską suprato. Apie makaronus ir apie lėtą maistą. Ir kodėl jis neskirtas varguoliams. Tiesa, kartais „non stop“ ritmu gyvenantieji ir vargo nepažįstantys pasiturintieji būna tikri skonio varguoliai. Pasitaiko…
