Pirmiausia, sako, tai yra baras, kuriame yra gaminami geriausi Benedikto kiaušiniai* Lietuvoje, už brangių viešbučių ribų. Tai išbandyti labai sunku, nes Benedikto kiaušiniai yra pusryčių maistas, ir todėl reikia ateiti pusrytiniu metu, kuris yra pusrytinis kiek kitai amžiaus grupei, nei aš: baras atsidaro antrą valandą popiet, ir norint, kad antrą valandą popiet būtų pusryčiai, reikia būti atšventus taip, kaip jau seniai nebešvenčiu.
Todėl kol kas man tuos kiaušinius tenka valgyti arba namie, arba jau laukti kelionės į viešbučio pusryčių salę. Priminsiu, Benedikto kiaušiniai – tai skrudinta bandelė, perpjauta perpus, su kumpiu, ant kiekvienos pusės po kiaušinį, virtą marškinėliuose, ir aplieta labai riebiu olandiškuoju padažu, arba Hollandaise, vienu pagrindiniu prancūzų virtuvės padažų, gaminamu iš nesveiko kiekio sviesto su kiaušiniais ir su citrinų sultimis.
Šis baras, atrodo, užima svarbią vietą sostinės užeigų hierarchijoje, nes net super-vėsus menininkų ir visokių neformalų internetinis laikraštis „Uroboras“ jam skyrė dėmesį (ten rašė oficialiai kandžiausias šalies interneto gyventojas Karolis Jachimavičius, kuris toks kandus, kad net mane reguliariai koneveikia).
Marsas atidarytas iki penktos ryto – galima įsivaizduoti, kad jis yra iš tų įstaigų, kurios gal ir nedžiugina kai kurių Trakų gatvės nuolatinių gyventojų. O gal ir nebūtinai. Nes juk didžiausia problema yra ne baro lankytojai, kol jie geria bare, o tada, kai išeina į lauką parūkyti ir garsiai kalba.
Bet čia nukrypau nuo temos visiškai. Aš vos nepamiršau pagrindinio dalyko. Ten nuėjau valgyti mėsainio, nes mėsainis buvo antroji priežastis, kodėl man Marsą rekomendavo.
Vakariniai gėrėjai buvo dar neužplūdę, ir aš galėjau ramiai sau apsidairyti. Baras tamsus, bet dėl gausių odos apmušalų – jaukus kaip velnias, ak, buvo laikai, kai prie tokių galima buvo rūkyti. Bare yra brangiųjų degtinių (mano mėgstama su pilkom žąselėm, kuriai nesu abejingas, kaip pastebėjo ne vienas mano skaitytojas socialiniuose tinkluose), o tai yra puikus ženklas: reiškia, čia neateina vien dėl kainos.
Užsisakau mėsainį, kurio kaina parašyta ant juodos lentos – 19 Lt, greta visokio kitokio įprastinio baro maisto, keptų bulvyčių ir čili dubenėlių (į tokius barus neinama valgyti, čia einama pirmiausiai švęsti žaliosios gyvatės pagalba, o kai jau pasikeičia gliukozės kiekis kraujyje, ateina alkio jausmas, ir tada kertami baro patiekalai – žinoma, nesveiki, žinoma, dietoms neparankūs, bet čia mes dabar ne apie tai).
Mėsainio gaminimas užima padorų laiko tarpą – nei per ilgai, nei per trumpai, gal tarp 15 ir 20 minučių. Jis patiekiamas ant sviestinio popieriaus, per kurį matosi laikraštis. Tai man viena gražiausių pasaulio servetėlių, tas pieninio stiklo efektas, kai laikraščio raidės matyti, kaip per miglą. Amerikoje tokiu popieriumi iškloja plastikinius krepšelius nebrangiuose restoranuose, kur būna sudėtos ir tos pačios bulvytės, ir česnakų duona. Jei gerai prisimenu, kol dar Vilniuje gyveno “Ritos slėptuvė”, geriausias visų laikų amerikietiško maisto restoranas šioje Atlanto pusėje, ten irgi buvo to sviestinio popieriaus.
Mėsainis, arba – kaip čia teisingai rašo – „burgeris“. Žinot, kokia gero mėsainio paslaptis? Jų daug. Visos sudėtinės dalys turi būti tokios, kokių reikia, ir turi kontrastuoti šalti žalumynai su karštu mėsos paplotėliu, su vėsiais padažais ir paskrudintomis bandelėmis.
Mėsainis – kontrastų patiekalas. Karšta ir šalta, trašku ir tąsu, pomidorų padažas ir majonezas.
Viskas labai gerai – ir bandelės paskrudintos, net truputėlį priplotos, bet taisyklingai traškios (jos privalo būti šiek tiek traškios ne tik iš viršaus, bet ir prapjautame paviršiuje, kad per greitai nesusigertų skysčiai nuo mėsos ir nuo žalumynų ir bandelė netaptų drėgna kempinėle**).
Apie mėsą manęs neklausė – kaip aš jos noriu, su krauju, vidutiniškai ar gerai iškeptos, bet to ir nepasiilgau, nes tai yra baras, o ne mėsainių restoranas, kaip koks nors GBK tinklas Didžiojoje Britanijoje arba tie brangesni Amerikos restoranai, kuriuose maistas kepamas ant grotelių, kur mėsainis kainuoja nebe septynis-aštuonis, o dvylika ar penkiolika dolerių. Mėsainio paplotėlis Marse buvo tarp vidutiniškai ir gerai iškepto, o tai yra teisingas pasirinkimas toje vietoje, kurioje apie iškepimo stiprumą jūs nesate klausiamas (kitur, pavyzdžiui, Zoe’s Odminių gatvėje, aš dažniausiai renkuosi mėsą su daug kraujo, tik vos vos, “mėlynai” apskrudintą, bet dar kartą – čia kitokia užeiga).
Atskirai noriu pagirti sūrį, ir šoninę, kuri buvo puikiai iškepta, ji buvo tas gabalėlis kiaulienos, kuris jautienos patiekalui suteikia reikalingą kibirkštį. O ne, tai nebuvo pavargusio, pusiau permatomo lašinio gabaliūkštis. Tai buvo gražus, vykęs, šoninės gabalas, tinkamas pagal dydį. Mėsainyje apskritai labai svarbu dydžiai – bandelė neturi būti per maža, ji turi atsakingai susidoroti ir su mėsos paplotėlio dydžiu, ir su visais priedais – slidžiais pomidorais, salotomis, padažais.
Belgiškos keptos bulvės garbingai nešė patiekalo vėliavą, puikūs buvo ir padažai – majonezas ir pomidorų padažas (nežinau, ar pačių gaminti, gal ir taip, o gal ir pirktiniai, nes ir pirktinių šiais laikais galima gauti labai neblogų).
Po mėsainio užpuolė puikus ir su niekuo nesupainiojamas gerumo ir sotumo jausmas, kai virš galvos pradeda suktis įkvėpimo debesys ir atsiranda patys geriausi mano straipsniai.
Tai štai, pasakysiu aš taip. Marsas išlaikė egzaminą puikiai, gauna penkias žąsis iš penkių už savo maistą, nes čia galima užeiti ne tik išgerti, bet ir tyčia sustoti vėlyvų pietų. Eikite, lankytojai, ir užsisakinėkite.
Marsas, Trakų g. 15, Vilnius. Tel. +370 616 51377. Facebook'o profilis: https://www.facebook.com/barasmarsas
Kasdien nuo 14:00 iki 05:00
-
* Silpnesnio proto skaitytojus, jau besilaižančius lūpas ir smailinančius klaviatūrą mygsiančius pirštus, idant parašytų kokį kvailą pokštą apie Benediktą ir jo kiaušinius, kviečiu eiti ir užsimušti į sieną, kaip ir vieną gerbiamą menotyrininkę, kurios rafinuotam skoniui šis patiekalas irgi užkliuvo savo vaizduotę kutenančiu pavadinimu.
** Kai mėsainius fotografuoja reklamoms, tarp mėsos, žalumynų ir bandelės įdedami kartono skritulėliai, kad bandelės išlaikytų formą; ten yra ir kitų fotografavimo paslapčių, bet tiek jau to, nežudysiu legendos.
Daugiau A. Užkalnio restoranų apžvalgų rasite čia
