Vyno rinka – kaip sportas. Kaip krepšinis arba kaip futbolas. Žmonės serga už Cristianą Ronaldo ir tuo pačiu nori, kad laimėtų Portugalija. Arba garbina Andrea Pirlo ir rėkia “Forza Italia”, pirmyn Italija.
Apulijos regionas turi savo neginčijamą lyderį – “primitivo”. Visi kalba apie šį išgarsėjusį, madingu tapusį raudonąjį vyną ir tapatina Apuliją su “primitivo”. Šis nelabai elegantiškas pavadinimas tapo savotiška regiono įvaizdžio etikete. Tariame “Apulija” ir išsyk burnoje jaučiame vyšnias, gervuoges, mėlynes, karštos Pietų saulės pritvinkusio raudonojo jėgą.
Štai tokios supaprastintos binomijos “kraštas – vynas”, “vynas – kraštas”, matyt, yra neišvengiamos, jų veikiausiai net negalime įvardinti “tfu, banalybė”. Taip yra ir nieko čia nepadarysi. Pažįstu daug italų, kurie pabuvoję Lietuvoje, vos išgirsta mūsų šalies pavadinimą, išsyk skelia savo gastronominę binomiją “Lituania? “ŠvitŪris” (čia specialiai parašiau , kaip Italijoje tariamas “Švyturys”).
Bet tos binomijos turėtų galioti neilgai. Galima būtų jas pavartoti kurį laiką, o paskui derėtų mesti lauk. Ir šiek tiek įdėmiau pasidairyti vynų salonų lentynose.
Apulija, kaip ir daugybė kitų vyno teritorijų, yra komanda. “Primitivo” bumas šią teritoriją išgarsino, o dabar, matyt, pradės stabdyti. Pažvelkime į Apulijos vyno žemėlapį: 4 DOCG (denominazione di origine controllata e garantita) nominacijos (beje, pačios aukščiausios Italijoje) ir 28 DOC (denominazione di origine controllata). Argi ne komanda?
Apulija savo vyno įvairove yra ne regionas, o kontinentas. Tačiau visų komandos narių čia neaptarinėsiu, pasinaudosiu futbolo terminais ir paminėsiu tik “atakos liniją”. Didysis Apulijos raudonųjų trejetas, kurį verta įsidėmėti yra šis: “primitivo”, “negroamaro” ir “nero di troia”.
Apie “primitivo” jau šiek tiek pasakojau. Dėl giminystės su Kalifornijos “zinfandel” šis vargetų vynas prieš porą dešimtmečių atsidūrė vyno žurnalų puslapiuose. Tai nuostabios purpuro spalvos , kuri su laiku šiek tiek šviesėja raudonasis. Vyno spalva tokia intensyvi ir galinga, jog užsitėškęs ant marškinių lengvai dėmės neišplausi. Aromatas – ryškiai ir labai maloniai vaisiškas: vyšnios, slyvos, avietės, gervuogės. Šiuolaikiškai “sukirptas” “primitivo” stebins ir džiovintų vaisių, laukinės mėtos, tabako natomis. Burnoje – maloniai minkštas, tirštas, taninai gerklės nedrasko, bet skonis pakankamai intensyvus, ilgas.
Kitas Apulijos raudonasis - “negroamaro” Italijoje labiau žinomas ir geriamas negu “primitivo”, kuris labiau domina užsieniečius, ypač vokiečius ir skandinavus. Šio vyno pavadinimas reiškia “juodas – juodas” ir yra sudurtas iš dviejų kalbų žodžio juodas - lotyniškojo “nigro” ir graikiškojo “mavros”.
Aštuntajame dešimtmetyje “negroamaro” Italijoje buvo laikomas “nouvelle vague” – naujosios bangos vynu. Senų medelių derliaus “negroamaro” pasiekia stulbinančių galios viršūnių. Pavyzdžiui, 2008 - ųjų “Milleuna” ūkio “Capitolo Laureto” alkoholio tūris siekia 19 proc! Tai išties neįtikėtinas dalykas natūralios fermentacijos vynui, kuriam pavydi net Veronos “Amarone della Valpolicella” ir džiovintų vynuogių etiketės su užrašu “passito”. “Negroamaro” džiugina brandžiais taninais, egzotiškais prieskonių ir sunokusių vaisių aromatais. Be to, šis raudonasis džiugina neįtikėtinu antioksidantų – polifenolių kiekiu, kuris pasiekia, o kartais ir viršija tokius Italijos grandus, kaip Pjemonto “barolo” arba “barbaresco”
Trečiasis Apulijos atakos linijos žaidėjas – mažiausiai pažįstamas, bet pats įdomiausias - “nero di Troia”, Trojos raudonasis. Tai vynas iš Apulijos šiaurės – Bario, Fodžos apylinkių. Ryškiai violetinės spalvos vynuogės – gan vėlyvos, jų odelės – storos ir atsparios karščiui.
Sunku “nero di Troia” lyginti su minkštu, vaisišku “primitivo”. Galbūt todėl šis elegantiškas raudonasis neužkariaus tiek masinio vartotojo simpatijų. Bet jis vertas aplodismentų. Aromate juntamos vyšnios, juodieji pipirai, gvazdikėliai. O svarbiausia - burnoje dominuoja taninai! Pagaliau… Vadinas, Apulija taipogi turės savo raudonąjį, kuris bus ne tik maloniai kvapnus, bet ir tvirto stoto, ilgaamžis.
O dabar bandome kelti klausimą: kuris iš šių Apulijos vyno rinkos žaidėjų yra pats geriausias. Į “Apulia Wine Identity” 2011 metų derliaus “en primeur” degustaciją susirinkę žurnalistai įvertino 26 garsiausių regiono gamintojų vynus ir taip nusprendė: “primitivo” reitingas – 86,5 (iš 100), lyginant su 2010 metais pakilo 0,5 punkto. Didžiausiu kokybės šuoliu nustebino “negroamaro” - 86 (buvo 83,5). “Nero di Troia” rezultatas – 85,5 (buvo 85).
Šie skaičiai galbūt neatspindi nei vyno emocijų, nei rinkos vartotojų simpatijų. Tačiau jie reiškia, kad atėjo laikas atsisakyti kampuotos binomijos “primitivo” – Apulija. Vertindami madingąjį “primitivo”, turime norom nenorom atsigręžti ir į kitus du talentingus komandos draugus – “negroamaro” ir “nero di Troia”.
