Antra vertus, iš belgų virtuvės nereikia tikėtis kažko ypatingo.
Belgija apskritai nėra visiškai tikra šalis (ne veltui pastaruosius du dešimtmečius buvo kalbama – ar tikrai dar reikalinga tokia valstybė, gal geriau padalinti teritoriją tarp Olandijos ir Prancūzijos, ir kiekvienas maždaug žinotų, dėl ko gyvena – pabandykite ką nors panašaus pasakyti apie prancūzus arba norvegus). Tų kraštų žmonės buvo Pramoninės revoliucijos dalyviai bei prizininkai ir išmoko maistą (ir dar daug ką) gamintis pigiai, ir gamintis tik tada, jei to negalima nusipirkti pigiau, nei pačiam kainuos savadarbis.
Tokie kraštai sukūrė (kaip ir Anglija, Airija ir Olandija) jaukias aludes su daug paprasto, kaloringo ir nesveiko maisto. Darbo žmonėms prie paprasto poilsio su svaigalais - paprastas pilvo užkimšimas paguodos maistu, „comfort food“, kur daug angliavandenių. Anglijoje tokias vaišes vadina „pub grub“ - alubarių ėdesiu. Ir labai teisingai vadina, nes tai retai yra sveika ar subtilu. Nors dažnai sunkiai atsisakoma.
Restoranas „Rene“ yra susijęs su kultiniu Vilniuje ir Nidoje „In Vino“, kurio trauką man sunku suprasti ir paaiškinti (na, Nidoje „In Vino“ tai viskas gerai, išskyrus patalpas, bet kurortas nėra toks kulinarinis kontekstas, kuriame vilniečiams sunku prasisukti), tai aš ir nebandysiu to padaryti.
„Rene“ Vilniuje įsikūrė auksinėje zonoje – visiškai šalia „Markus ir Ko“, už kampo – „Stikliai“, toliau – „Bistro 18“ ir praalkusių naktinių gėrėjų numylėtas „Cozy“, kur virtuvė būna atvira, kai viskas kitur uždaryta.
Anksčiau čia buvo „Aukštaičiai“, iš kur liko geriausi prisiminimai, kai prieš keletą metų buvau atsivežęs iš Anglijos minią oro kelionių entuziastų, rinkusių auksinius taškus „British Airways“ (taip, ši bendrovė tais laikais dar skraidė į Vilnių ir pardavinėjo nebrangius verslo klasės bilietus – tai buvo laikai!). Mes keliaudavom bet kur, jei tik būdavo gera kaina, ir aš jiems tąsyk rodžiau Vilnių. „Aukštaičiuose“ gėrėm daug degtinės ir valgėm cepelinus, ir visi buvo laimingi ir linksmi, ir jau tada galvojau: „Galėčiau čia, į savo jaunystės miestą, kada nors atsikraustyti atgal gyventi.“ Kas galėjo pagalvoti, kad taip ir bus?
Tai va, o dabar šioje vietoje yra belgų restoranas, ir viskas atrodo labai asketiška, juoda ir balta. Midijų nėra: midijos antradieniais ir penktadieniais. Vien už tai, kad būna tik tuomet, kai būna, jau galima pagirti restoraną. Jei restoranas nustato savo taisykles, reiškia, gali sau tai leisti. Kaip „Peter Luger Steak House“, didkepsnių restoranas Brukline. Neima kreditinių. Traukit ir mokėkit grynaisiais. Todėl, kad restoranas gali sau tai leisti.
Taigi, geldelės. Pigus prastuomenės maistas iš nevilties (kaip japonams krevetės), pakrančių paguoda. Pasisotinimas, ištrauktas iš vandens, dabar tapęs delikatesu. Mes ėjome į „Rene“ ketvirtadienį, žinodami, kad jų ten nebus. Geldelių nebuvo.
Žinote, ką čia moka daryti? Čia moka aptarnauti klientą. Daugiausia nuo padavėjos priklauso, kiek jis išlups gėrimų (o būtent gėrimai suneša visą pelną: ar jūs juokaujate, nedideli buteliukai - ar belgų „Kwak“, ar „Karmeliet“, ar lietuviškas specialiai šiam restoranui gaminamas alus iš Biržų - 9 litai už mažą bokaliuką). Tai teisingas požiūris, ir „Rene“ jį turi sustygavę taip gražiai, kad gražu žiūrėti.
Net amerikietiško pavyzdžio susipažinimas su klientais („Sveiki, mano vardas toks ir toks, aš šiandien būsiu jūsų padavėja“), kur išmokstami klientų vardai, o paskui klientams jų stalo įrankiai atnešami vokuose su svečio vardu ir dar epitetu („Narsiajam Andriui“ – kaip nesidžiaugti!) – lengva skeptiškai numoti ranka, girdi, išsidirbinėjimas ir pigūs triukai, bet triukai ne pigūs, o veikiantys.
O tai, kas veikia, skatina klientą jaustis kaip namie ir užsisakinėti dar, yra teisinga. Čia - kaip mano straipsniai: neteisingi, bet veikia puikiai. Niam niam, literatūrinis gardumėlis su spirgučiais.
„Rene“ pagrindinius patiekalus pardavinėja nebrangiai – antiena 36 Lt, dešrelės – 26 Lt, tiek pat ir šonkauliai. Tai protinga: klientas dažnai žiūri pagrindinio patiekalo kainos. Įrašyk į valgiaraštį kepsnį už 60 Lt, ir visi pradės sukti nosį: „Oi, brangu, oi, gal geriau eime.“ O dešrelės už 26 litus nuramina ir atpalaiduoja.
Apie „Rene“ dešreles buvau girdėjęs. Jos tikrai labai neblogos, tačiau kad būtų kosminės, irgi nepasakyčiau. „Bistro 18“ jas padaro skaniau – bet tai ten šeimininkė airė, ko jau norėti. Geras dešreles, tokius angliškus bangerius, pagaminti nėra lengva – nesunkiai išeina ar per sausos, ar per riebios, ar trupa ne taip, ar kažko trūksta, ar per daug. „Rene“ dešrelės, sakyčiau, vertos gal kokių 7 balų iš dešimties.
Anties koja buvo per sausa (nepabijokim to žodžio), krūtinėlė – teisingai pusžalė, rožinė viduryje, bet tai ir viskas, ką apie ją galima pasakyti. Normalu, bet neįsimintina. Kažkaip ypatingai pakeptos bulvytės - 8 Lt už nedidelę porciją - buvo geros, bet ne stebuklingos (kiti užkandžiai, kaip naminės tešlos suktukai, česnakiniai duonos kramsniukai ir svogūnų žiedai tešloje, nuo 5 iki 8 Lt, yra irgi tik adekvatūs).
Aš likau sužavėtas šonkaulių. Rinkausi tuos ilguosius, su juoduoju muskovado cukrumi – čia konditerijos produktas iš cukrašvendrių, dar tamsesnis už šviesiai rudą birią demerarą, ir klampus, lyg drėgnas, nes jame daugiau melasos.
Ištepti juodu, tirštu, saldžiu padažu, šonkauliai buvo dieviški. Aš žinau, šonkaulius skaniai pagaminti nėra sunku, reikia tik kantrybės (svarbiausia – kepti nekarštai ir labai ilgai, kelias valandas), bet vis tiek. Gliaudžiau, kramčiau ir čiulpiau juos, čepsėdamas ir žandus išsimurzindamas, kaip koks pirmykštis žmogus, o mūsų padavėja Ramunė tik alų nešiojo netingėdama ir man, ir svečiams. Mano akimis žiūrint, tai buvo tikra vakarienė vyrui, nepamiršusiam savo urvinės prigimties. Tai buvo nuostabu.
Dabar tas momentas, kurio visi laukiate išsižioję. Taip, žinau: nieko nėra geriau, nei skaičiuoti litus svetimoje kišenėje. Septyniese sumokėjome 584 Lt ir dar palikome 66 litus arbatpinigių. Taigi štai. Kaip sako jau klasikiniu tapęs posakis: „Duskit, pavidolei.“ Rašyba tokia turi būti, kaip čia nurodyta.
Ar yra noras eiti vėl? Nenumaldomas: restoranas palieka širdyje tai, kas yra svarbiausia – gerai praleisto laiko pojūtį. Už tai verta mokėti, net jei ir mokestis kiek didesnis už vidutinį.
„Rene“, Antokolskio g. 13, Vilnius. Tel: +370 5 2126858.
Kasdien nuo vienuoliktos ryto iki vienuoliktos vakaro.
Panašių apžvalgų rasite portale „Laukinės Žąsys“.
