Dabar jau akivaizdu, kad Saddamo Husseino nuvertimas neišsprendė etninių grupių problemų, kurios ilgą laiką kaupėsi po netvirtos demokratijos paviršiumi.
Dar balsuojant dėl naujos konstitucijos priėmimo trys sunitų daugumą turinčios Irako provincijos atsisakė priimti, jų manymu, šiitams palankų pagrindinį šalies įstatymą.
Nesibaigiančios vidinės politinės kovos griovė ir taip ne itin produktyvų Nuri al-Maliki vyriausybės darbą.
Trečiajai kadencijai perrinktas N.al-Maliki nesugebėjo suvaldyti šalyje vešančios korupcijos, žmogaus teisių pažeidimų ir pastaruosius dvejus metus vis prasiveržiančių teroro aktų, grobimų, nusinešančių tūkstančių civilių irakiečių gyvybę.
Vis dėlto didžiausi išbandymai Iraką užgriuvo birželio pradžioje.
Smurto banga ir atsinaujinęs šimtmečių senumo šiitų ir sunitų – dviejų islamą skirtingai interpretuojančių religinių bendruomenių – konfliktas sukėlė grėsmę, kad gali skilti daug naftos turintis Irakas. O tai į Iraką 2003 m. įsiveržusiems amerikiečiams ir jų sąjungininkams gali kelti didesnę grėsmę, nei kas gali pamanyti apie, regis, tolimą šalį.
Netikėtas smūgis valdžiai?
Ilgą laiką Irako „Al Qaeda“ šešėlyje buvę Irako ir Levanto islamo valstybės (ILIV) kovotojai birželio 5-ąją pradėjo ataką prieš Samaros miestą, o birželio 9-ąją atakavo ir po dienos užėmė daugiau nei pusę milijono gyventojų turintį Mosulo miestą.
Šimtai gerai ginkluotų teroristų užgrobė provincijos administracinius pastatus ir tarptautinį Mosulo oro uostą. Miestą ginti turėję Irako armijos kariai metė ginklus ir pasileido bėgti, dalis jų net prisidėjo prie ILIV kovotojų. Nesutikusiems čia pat be pasigailėjimo buvo įvykdytos egzekucijos – vieni sušaudyti, kitiems nupjautos galvos.
Premjeras N.al-Maliki pareikalavo skubiai įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, bet sunitų ir kurdų įstatymų leidėjai blokavo tokį siūlymą baimindamiesi, kad tokia situacija dar labiau sustiprintų ir taip išplėstas šalies vadovo galias. N.al-Maliki jau spėjo pagarsėti kaip į autoritarizmą linkęs lyderis – jis nieko neklauso, net sąjungininkų.
Kol vyriausybė Bagdade ginčijosi dėl sprendimų, ILIV pajėgos užėmė Tikritą, o kurdų pajėgos – Irako kariuomenės apleistą Kirkuko miestą.
Birželio 12-ą situacija pasiekė kritinį tašką, be didesnio pasipriešinimo ILIV kovotojai užėmė Udhaimo miestelį, esantį jau tik 90 kilometrų nuo sostinės Bagdado. Matydami bejėgiškus Irako kariuomenės veiksmus ir N.al-Maliki nesugebėjimą susitarti su parlamentu, iniciatyvos ėmėsi šiitų dvasiniai lyderiai.
Ajatola Ali al-Sistani, primindamas apie šiitų žudynes, kurias sunitų radikalai organizuoja užimtuose miestuose, kvietė vyrus griebti ginklus.
Nors kitą dieną Irako pajėgoms pavyko perimti Samaros miesto kontrolę, o ten nuvykęs premjeras pareiškė, kad „Samaros miestas bus atraminis taškas, nuo kurio pradėsime atsikovoti teritorijų kontrolę ir bausti išdavikus“, ILIV puolimo ši Pyro pergalė nesustabdė.
Sunitų radikalai atakuoja svarbiausius šalies taškus, tokius kaip didžiausia Irake Baidži naftos perdirbimo gamykla, grobia Irake dirbančius užsieniečius ir užimtose teritorijose rengia žiaurias civilių gyventojų skerdynes. Netikėta? Galbūt.
Ypač tiems, kurie buvo pamiršę Iraką. Tačiau apie tokią grėsmę ekspertai perspėjo jau seniai – ir apie Sirijos pilietiniame kare užsigrūdinusių ILIV kovotojų galios augimą, ir apie arogantišką N.al-Maliki vyriausybę, kuri spjovė ir į sunitus, ir į amerikiečius.
Lyderio neapykanta Vakarams
Užmojų sukurti naują Islamo kalifatą neslepianti ILIV dabar vadinama viena pavojingiausių ir, beje, turtingiausių teroristinių organizacijų pasaulyje.
Dar neseniai ILIV grėsmę tarsi pabrėždavo žodžiai „siejama su „Al Qaeda“, o dabar teroristinė ILIV jau pranoko „Al Qaeda“ savo ambicijomis, nors sunitų sukilėliai ilgą laiką nebuvo laikomi ypač pavojingais.
Pokyčiai prasidėjo po JAV pajėgų pasitraukimo iš Irako ir naujojo ILIV lyderio Abu Bakro al-Baghdadi įsitvirtinimo. 2012-ųjų pabaigoje narių skaičius jau siekė 2500 gerai parengtų kovotojų, juos finansavo rėmėjai iš įvairių valstybių.
Irako premjeras N.al-Maliki buvo viešai apkaltinęs sunitiškus Saudo Arabiją ir Katarą remiant ILIV siekius ir finansuojant grupuotės operacijas. Tiesa, jokių įrodymų niekas nepateikė. Atrodo, kad didžiąją dalį ILIV finansų vis dėlto sudaro iš turto grobimo gaunamos lėšos.
Atkreipti į save dėmesį ILIV išties pavyko. A.B.al-Baghdadi – vienas ieškomiausių pasaulio teroristų. Už jo galvą JAV siūlo 10 mln. dolerių atlygį. Beje, ironiška tai, kad A.B.al-Baghdadi amerikiečiai sučiupo dar 2005-aisiais ir ketverius metus laikė nelaisvėje.
JAV buvo parengusios nemažai įrodymų, siejančių teroristą su išpuoliais tiek Irake, tiek už jo ribų, tačiau Irako valdžia mįslingomis aplinkybėmis nusprendė paleisti A.B.al-Baghdadi.
Kalbama, jog išleidžiamas iš kalėjimo jis pažadėjo prižiūrėtojams, kad kitą kartą su jais susitiks Niujorke.
Būtent dėl ILIV lyderio patirties ši grupuotė išsiskiria savo taktiniu pasirengimu ir, skirtingai nei prieš tai JAV ir Irako kariuomenės pajėgoms grėsmę kėlę Irako „Al Qaeda“ kovotojai, nebijo atviros kovos.
Grupuotėje jau yra apie 5 tūkst. drausmingų ir pasiruošusių kautis radikalų, dalis jų – užsieniečiai. Jie turi iš Irako armijos atimtų modernių ginklų, žino, kaip jais naudotis, ir atvirame mūšyje tai yra nesyk įrodę.
Neapykanta Vakarams ir jų remiamai Irako vyriausybei degantys kovotojai nesiruošia nurimti, kol nebus pasiektas Bagdadas ir perimta valdžia visame regione.
Konfliktas gali plėstis
Šiuo metu karščiausi taškai išsidėstę Šiaurės Irake, tačiau atrodo, kad konfliktas gali išplisti tarsi gaisras. ILIV atvirai ir ambicingai deklaruoja, kad jų interesų zona apima ne tik Iraką, bet ir Sirijos, Libano, Izraelio, Jordanijos, Kipro, Pietų Turkijos teritorijas. Pūstis sunitai turi pagrindo – jų daug ir juos sustabdyti kol kas sunku.
Su kurdais problemų turinčiai Turkijai sunkiai sekasi suvaldyti per jos sieną keliaujančią amuniciją bei kovotojus. O Saudo Arabija, Kuveitas, kitos regiono valstybės nė nebando sustabdyti ILIV finansavimo. Tarsi to Irakui būtų negana, šiaurinėje šalies dalyje neramumais stengiasi pasinaudoti ir kurdų mažuma.
Matydami Irako armijos neveiklumą ir tai, kaip lengvai atsakingi pareigūnai palieka savo postus, kurdai skuba perimti miestų kontrolę į savo rankas ir stiprinti įtaką galimam nepriklausomos kurdų valstybės įkūrimui. Anksčiau kaip svajonė atrodžiusi idėja dabar atrodo reali.
Izraelio užsienio politikos apžvalgininkai jau dabar skelbia, kad „Mosulo miesto užgrobimas gali tapti signalu kurdams perimti valdžią“.
Akivaizdu, kad sunitų radikalai puikiai pasinaudojo silpna ir korumpuota Irako valdžia ir aršioms kovoms nepasirengusia kariuomene norėdami destabilizuoti padėtį visame regione.
Pasinaudodami pagrobta policijos ir armijos amunicija ILIV rengia greitas atakas, kurias labai sunku atlaikyti.
Irako valdžia jau dabar skelbia, kad be JAV ir regiono kaimynų pagalbos šaliai gresia ilgos ir alinančios kovos, galinčios įtraukti ir aplinkines valstybes.
Regiono lyderių interesai
Paradoksalu, tačiau didžiausia N.al-Maliki vyriausybės viltimi dabar tampa ne naujų konfliktų vengiančios JAV, o saugumo regione norintis Iranas.
Būtent Irano prezidentas Hassanas Rouhani buvo vienas pirmųjų, reagavusių į Irako pagalbos prašymus. Irano pajėgos jau dalyvavo kovose dėl Tikrito. Taip pat į pagalbą irakiečiams atsiųsti ir trys specialiųjų pajėgų batalionai, parengti kovoms užsienio teritorijose.
Tiesa, skirtingai nei viešai teroristinius veiksmus pasmerkę Irano valdžios atstovai, tylos siena atsitvėrė Saudo Arabijos karalius Abdullah.
Būtent Saudo Arabija yra kaltinama sunitų ambicijų kurstymu ir parama jų išpuoliams kitose šalyse.
Neakivaizdus šiitiškojo Irano ir sunitų dominuojamos Saudo Arabijos konfliktas kurstomas per trečiąsias šalis.
Neoficialūs šaltiniai Irano valdžios sluoksniuose teigia, kad karalius Abdullah Irako neramumais stengiasi susigrąžinti reputaciją po nepavykusio Sirijos prezidento Basharo al-Assado nuvertimo.
„Kodėl turėtume kištis?“
Daugelis dėl naujų neramumų Irake, Vakarų remiamos vyriausybės nekompetencijos ir regione bręstančios krizės kaltę yra linkę versti rizikingai JAV užsienio politikai.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas suskubo įgelti Baracko Obamos administracijai pareikšdamas, kad Rusija dar prieš 2003 metų Irako invaziją perspėjo dėl galimo chaoso regione. Atrodo, kad JAV šį kartą tvirtai apsisprendė žaisti žaidimą per atstumą.
Prezidentas B.Obama birželio 13-ąją pareiškė, kad JAV neplanuoja grąžinti savo pajėgų į Irako teritoriją, tačiau suteiks visą įmanomą pagalbą Irako vyriausybei ir parengs galimų sprendimų planą.
Taip pat N.al-Maliki kabinetas buvo paragintas ieškoti dialogo su sunitais ir atlikti būtinas reformas, kurios į sprendimų procesus įtrauktų visas etnines grupes ir regiono lyderius.
Tokie diplomatiški JAV pasiūlymai ir vangus reagavimas į Irako prašymą suteikti karinę pagalbą suprantamas. 4,5 tūkst. saviškių Irako kare netekusios Jungtinės Valstijos nenori grįžti į šalį, kurios dabartinis lyderis amerikiečius išlydėjo ne pačiais gražiausiais žodžiais.
„Kodėl turėtume kištis? N.al-Maliki paprašė antskrydžių? Mielai numestume vieną kitą bombą ant jo paties rezidencijos“, – ant Irako premjero dantį griežė vienas amerikietis, Irako karo veteranas.
Kol kas Vašingtonas imasi tik būtinųjų priemonių, siekdamas užtikrinti savo ambasados darbuotojų saugumą galimos atakos Bagdade metu.
Tam daug priežasčių suteikia ir ILIV veiksmai Mosule, kur 48 Turkijos konsulato darbuotojai (tarp jų ir generalinis konsulas) buvo pagrobti ir išgabenti nežinoma kryptimi.
Vis dėlto, kad ir kokie bus tolesni JAV veiksmai, amerikiečiai turės gerai pasverti besikertančius regiono lyderių interesus, sudėtingą Irako vyriausybės padėtį ir tas galimas pasekmes, kurias sukeltų laiku neužkirstas kelias ILIV įsitvirtinimui Irake ir Sirijoje.
JAV ekspertai jau perspėjo, kad taip atsitikus Amerikai ir Vakarų pasauliui kiltų didžiausia grėsmė nuo rugsėjo 11-osios išpuolių.
