Su KARIO skaitytojais jis pasidalijo savo įžvalgomis apie šio istorinio momento svarbą visam regionui ir artimiausius Švedijos planus gynybos srityje.
– Kokia yra Švedijos visuomenės reakcija į tai, kad jūsų šalis pagaliau tapo Aljanso nare?
– Šiuo metu gyvenu Lietuvoje ir man sunku kalbėti už 10,5 mln. švedų, o štai vyriausybėje įtampa atslūgo. Istoriškai žiūrint stojimo procesas gal ir nebuvo ilgas, tačiau kai kurios NATO šalys bandė mums sukliudyti šiame kelyje. Švedijoje parama narystei NATO dabar yra labai stipri.
Žvelgiant iš politinių mokslų pusės, prieš karą Ukrainoje visuomenės palaikymas NATO siekė apie 25–30 proc., o prasidėjus karui vos per kelis mėnesius išaugo iki 75 proc., tai buvo labai didelis pokytis. Iš 8 parlamentinių partijų narystės Aljanse nepalaiko tik Žaliųjų partija, bet ji skelbia, kad atėjusi į valdžią nebandys atšaukti šio šalies sprendimo.
Daug švedų mano, kad Švedijos narystė NATO yra labai reikšmingas žingsnis. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, nors dėl bendros saugumo politikos buvo laikomasi pozicijos nestoti į Aljansą, vis dėlto po narystės Europos Sąjungoje (ES) šis prisijungimas yra natūralus žingsnis. Žinoma, kai kurie žmonės sako, kad reikėjo skelbti referendumą šiuo klausimu, nes tai didelis pokytis.
Tai tiesa, bet debatai tarp politinių partijų vyko. Narystei labiausiai pritarė dešiniojo spektro partijos, tačiau ir socialdemokratai, buvę prieš, teigė, kad negalima atsisakyti tokios galimybės ir reikia apie tai diskutuoti. Debatai truko apie 3 mėnesius.
– Kokios buvo pagrindinės istorinės priežastys, vertusios Švediją laikytis neutraliteto dėl stojimo į NATO?
– Šiuo atveju reikėtų prisiminti tai, kad Švedija ir Suomija 600 metų buvo ta pati šalis. Suomijos Turku miestas, kurį švedai vadina Abo, savo laiku buvo kur kas artimesnis su Stokholmu nei kiti dabartiniai Švedijos miestai, tokie kaip Geteborgas ar Malmė.
Suomiją praradome tuomet, kai Napoleonas atidavė ją carui Aleksandrui I pagal Tilžės sutartį. Švedija tuo metu nebuvo pasiruošusi karui, o šis praradimas buvo didelis šokas visuomenei. Tuo metu šalyje kilo krizė ir į sostą buvo pasikviestas naujas karalius, Napoleono kariuomenės lauko maršalas Jeanas-Baptiste’as Bernadotte’as.
Viena iš priežasčių kviestis jį buvo viltis, kad jis, būdamas geras generolas, sugebės atsiimti Suomiją, tačiau jis nusprendė laikytis jėgos balanso, nes tuo metu neturėjo resursų rusams nugalėti. Naujasis karalius sutarė su caru Aleksandru I, jog Švedija nesistengs atsiimti Suomijos, bet pareikalavo garantijų, kad Suomija galėtų pasilikti švediškus įstatymus ir tam tikras laisves.
Ši situacija pasikeitė po I pasaulinio karo, kai Suomija tapo nepriklausoma valstybe, bet ir tuomet buvo laikomasi politikos nesudaryti spaudimo jai. Jei Švedija būtų prisijungusi prie Aljanso tuo metu, kai jis buvo įkurtas, kaip padarė Danija ir Norvegija, neaišku, kokias pasekmes dėl to būtų patyrusi Suomija iš Sovietų Sąjungos pusės.
Šaltojo karo metais Norvegija buvo pareiškusi norą turėti branduolinį ginklą, bet švedai manė, kad tai – bloga mintis, nes tuomet sovietai būtų galėję tą patį padaryti Suomijoje. Taigi Švedija visuomet laikėsi politikos kelti kuo mažiau įtampų, kad Suomija patirtų kuo mažiau spaudimo, dėl to ir nestojo į NATO po II pasaulinio karo. Kita vertus, sovietai taip pat labai gerai žinojo, kad jei per daug spaus Suomiją, tuomet Švedija įstos į NATO. Tai – šiaurietiškas balansas.
Savo ruožtu mes iki šiol žavimės suomiais, kurie, skirtingai nei Baltijos šalys, sugebėjo išsaugoti savo nepriklausomybę. Jie nuo Šaltojo karo nuolat darė žingsnius, didinančius jų nepriklausomybę, kasdien susikurdami vis daugiau erdvės būti nepriklausomiems. Suomiai yra verti susižavėjimo, o Baltijos šalims jie galėtų būti pavyzdys, kaip investuoti į pasipriešinimą, nes, norint išlikti nepriklausomiems, reikia kovoti.
– Švedijos kariuomenė garsėja kaip labai profesionali. Ar jai reikėjo kaip nors papildomai ruoštis sąveikai su kitomis NATO šalių kariuomenėmis?
– Pas mus vyrauja požiūris, kad Švedijos kariuomenė yra labai gerai pasiruošusi. Ji nuo 1994 m. dalyvavo programoje „Partnerystė taikos labui“ (angl. Partnership for Peace, PfP), šimtuose tarptautinių pratybų, KFOR misijoje Bosnijoje, įvairiose Jungtinių Tautų misijose, taip pat operacijose Afganistane ir Libijoje. Sakyčiau, Švedijos kariuomenė yra itin mobili, gebanti integruotis ir atitinka tuos pačius standartus kaip kitų NATO šalių kariuomenės.
Pavyzdžiui Švedijos gamybos naikintuvai JAS 39 Gripen yra visiškai suderinti su NATO standartais, nes kitaip jų nebūtų galima parduoti Aljanso šalims. Taigi esame pasiruošę narystei NATO. Galbūt šiek tiek daugiau skirtumų bus planavimo procese, nes turėsime galvoti ne tik kaip apginti Švedijos sienas, bet ir kaip prisidėti prie Aljanso operacijų tokiose vietose kaip Arktis ir Baltijos jūra, joje esanti Gotlando sala, kuri bus svarbi ir Baltijos šalių gynybos dalis.
– Kalbant apie Gotlandą, galbūt yra konkretesnių planų įtraukti į šios salos gynybą Baltijos šalių karius?
– Galiu tik pakartoti Švedijos premjero interviu metu neseniai išsakytus žodžius, kad tikrai ginsime Gotlandą. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, kai vienintelė jūsų jungtis su Vakarais buvo Suvalkų koridorius, prisijungus Švedijai užtenka pažiūrėti į žemėlapį – Danija su Švedija kontroliuoja vartus į Baltijos jūrą, o Bronholmas ir Gotlandas labai padės ginant Suomiją ir tris Baltijos šalis.
– Kokie yra artimiausi Švedijos ir Lietuvos kariuomenių bendradarbiavimo planai?
– Galiu patvirtinti, kad Švedija dalyvaus Baltijos šalių oro policijos misijoje ir dislokuos batalioną Latvijoje, manau, bus ir kitų žingsnių, bet kol kas dar per anksti apie juos kalbėti. Šiuo metu Lietuva yra pateikusi Švedijai pageidavimų sąrašą, ten yra paminėti skirtingi dalykai, dėl kurių dabar svarstoma.
Galiu tik spėti, kad turėsime peržiūrėti savo planus ir prisidėsime prie Lietuvos gynybos, o mūsų galimybės ir įgūdžiai veikti virš vandens ir po juo gali būti panaudojami Klaipėdos uosto gynybai, kuris kartu su Liepoja ir Ryga bus labai svarbūs priimant papildomas pajėgas.
– Kaip šiuo metu stiprinama Švedijos kariuomenė?
– Savo gynybos biudžetui skiriame 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), bet jau dabar planuojama jį didinti bent iki 2,5 procento. Planavimu labai atidžiai užsiima įkurta Gynybos komisija. Be to, labai daug dėmesio turime skirti infrastruktūrai tobulinti, nes Švedijoje dauguma kelių yra išsidėstę šiaurės ir pietų kryptimis, o norint priimti pastiprinimą reikia tobulinti kelių infrastruktūrą vakarų ir rytų kryptimis, kad kariai ir įranga galėtų judėti nuo Norvegijos krantų.
Dabar vyksta debatai šia tema, nes kelių infrastruktūra bus dar viena sritis, kurioje sieksime progreso. Galbūt čia turės darbo ir Lietuvos įmonės, taip pat šiuo klausimu bus kreipiamasi ir į ES fondus.
– Po pastarosios Aljanso plėtros Baltijos jūra dažnai vadinama vidiniu NATO ežeru, o Švedija visuomet garsėjo savo karo laivais, nemažai Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkų studijavo jūsų karo laivyno akademijose. Kokios yra dabartinio Švedijos laivyno stiprybės?
– Šiuo metu pagrindinė Švedijos kariuomenės jėga yra karinės oro pajėgos. Turime labai modernius naikintuvus, o kartu su Norvegija, Danija ir Suomija esame šioje srityje labai stiprūs pasauliniu mastu. Taip pat turime labai gerus žvalgybinius pajėgumus, o mūsų jūrų laivynas, nors ir nelabai didelis, bet lankstus.
Mūsų povandeniniai Gotlando klasės laivai labai efektyvūs, galingi, greiti ir prisitaikę veikti negiliuose Baltijos jūros vandenyse, kuriuose taip pat gausu salų. Spėju, turėtume didinti šių pajėgumų reikšmę ne tik Baltijos jūros, bet ir uostų gynyboje. Reikia nepamiršti, kad Baltijos jūra yra labai sekli, o mes turime patirties, kaip veikti tokiuose vandenyse, be to, patys gaminame tam tinkamus povandeninius laivus.
Manau, kad mūsų karo laivynas ir oro pajėgos yra tikrai svarbūs, bet taip pat nepamirštame, kad mums reikia pasiruošti ir daugiau pėstininkų. Ukrainos patirtis rodo, kad dabartinis karas yra senamadiškų metodų ir aukštųjų technologijų derinys, o šalia dronų reikia ir, kaip sakoma, batų ant žemės. Atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją regione 2014 m. buvo atnaujintas šaukimas į Švedijos kariuomenę. Pavyzdžiui šiemet pradės tarnauti 8 000 jaunuolių, tarp jų bus nemažai moterų, apskritai šauktinių kiekį planuojama didinti.
– Kaip jūsų šalyje organizuojamas šaukimas į kariuomenę?
– Tarkim, aš buvau ruošiamas tapti karininku ir kariauti prieš sovietus, laimei, nereikėjo to patirti praktikoje, tačiau tais laikais visi turėjo pareigą tarnauti Švedijos kariuomenėje. Netarnaudavo tik apie 10 proc. jaunuolių, turėjusių tam tikrų moralinių nuostatų arba sveikatos problemų, o visi kiti atitarnaudavo bent 9 mėnesius – tokia buvo įstatymais numatyta pareiga. Kas netarnaudavo, atlikdavo alternatyvią civilinę tarnybą.
Dabar Švedijos parlamentas nusprendė, kad tokia šaukimo sistema turėtų būti atstatyta, nes neturime pakankamai karininkų; atlikti karo tarnybą bus kviečiamos ir moterys, o iš visų pakviestųjų atrenkami tinkamiausi. Aš turiu keturis sūnus, vienas iš jų 17-metis, jis taip pat bus patikrinamas ir jei bus tinkamas, tarnaus kariuomenėje.
Tiesa, Švedijoje dabar šiais klausimais vyksta įvairūs debatai, jaunimas klausia, kam iš viso reikia tarnauti, ar tai teisinga. Mūsų laikais eiti pasitikrinti sveikatą ir tarnauti kariuomenėje buvo visiškai dėsninga, kaip neabejojama, kad po žiemos ateina pavasaris. Kadangi šaukimo į kariuomenę Švedijoje nebuvo 15 metų, suprantama, kad dabar vyksta daug diskusijų, bet manau, kad pamažu tai ir vėl taps natūraliu dalyku.
Dar vienas posūkis šioje srityje – imigrantų, kurių Švedijoje yra daug, šaukimas į kariuomenę. Tai yra būdas integruoti šiuos žmones į mūsų visuomenę. Kai tarnauji kariuomenėje, miegi kartu su 8–10 žmonių viename kambaryje, dirbi stresinėse situacijose ir bendrauji, tai yra tarsi savotiškas „krikštas“ integruojantis į Švedijos visuomenę.
– Kai Švedija ir Suomija paskelbė, kad stos į NATO, Rusija iš karto pagrasino, jog sulauksite atsako. Ar per šį laikotarpį pastebėjote kokių nors nedraugiškų veiksmų iš jos pusės?
– Esu ramus, nes tokio grasinimo ir buvo galima tikėtis iš Rusijos. Nenorėčiau kritikuoti žurnalistų, bet jie dažnai akcentuoja tos moters, Marijos Zacharovos, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai, kuri kalbėdama dažnai būna girta, grasinimus Švedijai dėl ko nors, ir klausia, ką mes darysime reaguodami į jos žodžius. Manau, kad Švedijoje turėtume pasimokyti iš Suomijos, kuri labai ramiai išgyveno Šaltąjį karą, būdama šalia Rusijos.
Jokių didesnių veiksmų iš Rusijos pusės nepajutome. Keletą kartų buvo pakelti naikintuvai dėl incidentų oro erdvėje, labai išaugo dezinformacijos kiekis, padaugėjo hakerių atakų, pavyzdžiui kartą buvo perkrauti savivaldybių ir viešųjų įstaigų tinklai, kuriuos administruoja viena suomių įmonė. Spėju, kad Korano deginimai irgi gali būti susiję su Rusija.
Kalbant apie grasinimus apskritai, jų sulaukiame beveik kasdien, nes tai tapo Rusijos propagandistų, tokių kaip Solovjovas ir Simonian, nuolatine pokalbių šou tema. Jie atsisėda ir tiesiog šneka, kad rytoj, pavyzdžiui, puls Paryžių, o gal geriau Londoną ar Stokholmą. Manau, kad kuo daugiau svaidomasi grasinimais, ypač jei jie tampa pokalbių šou dalimi, tuo mažiau rimtai į juos reaguoja žmonės.
– Vis dėlto Lietuvoje dažnai girdime politikų ir ekspertų vertinimus, kad artimiausiais metais gali kilti Rusijos ir NATO karas. Ką apie tokią galimybę mano švedų politikai? Ar ruošiatės tokiam scenarijui?
– Si vis pacem, para bellum. Taip būtų galima apibūdinti švedų politikų požiūrį į šį klausimą. Prisijungimas prie NATO yra didžiausias atgrasymas, nes į Aljansą įstojome ne dėl to, kad kariautume, bet siekdami išvengti karo. Turime būti stiprūs, kaip suomiai, turintys kolektyvinės gynybos patirties, nes jie gyvena arti Rusijos.
Griuvus Berlyno sienai, daug kas Vakarų Europoje manė, kad prasideda amžina taika, reikia bendradarbiauti su Rusija ir ją integruoti, tačiau dabar šios dienos jau praėjo. Dabartinė Švedijos vyriausybė ir politikos lyderiai sako, kad negalime atmesit karo galimybės ir turime ruoštis tam. Nors Švedija turėtų daugiau laiko raguoti nei Suomija ar Lietuva, tokia pozicija yra nauja patirtis nemažai daliai visuomenės narių, bet ne man. Ilgai buvo manoma, kad avys ir vilkai gali kartu ganytis laukuose, bet taip nėra, taigi turime pasirengti.
Be to, ruoštis turi ne tik kariuomenė, bet visi turime grįžti prie senos gynybos sistemos, veikusios per Šaltąjį karą. Tuo metu visos įstaigos, ligoninės, mokyklos turėjo saugoti reikiamus kiekius produktų ir medžiagų, visos šalies sistemos turėjo planus gynybai, atitinkamą geležinkelių sistemą ir pan.
Iki 1990-ųjų kiekvienas namas Švedijoje turėjo saugyklą nuo atominio ginklo – kambarį rūsyje. Kai Berlyno siena griuvo, žmonės tose patalpose pradėjo laikyti maistą ir dviračius, bet dabar turime sugrįžti prie šios sistemos. Beje, prasidėjus karui Ukrainoje, visi pradėjo žiūrėti, kur tie apsaugos kambariai, pirkti konteinerius vandeniui ir konservuotą maistą karo atvejui, taigi situacija keičiasi.
Žinoma, šioje srityje labiausia pažengusi yra Suomija, kuri išmintingai išsaugojo savo kolektyvinės gynybos sistemą. Jie niekada nebuvo atsisakę jos, nuolat vykdė šaukimą į kariuomenę ir dabar šalis, turinti apie 6 milijonus gyventojų, prireikus gali mobilizuoti beveik milijoną žmonių. Tai viena stipriausių NATO kariuomenių, technologiškai gal ne taip stipriai išvystyta kaip Švedijos, bet Suomija turi sistemą, kaip per kelis mėnesius visą visuomenę paruošti veikti karo sąlygomis.
– Šiuo metu daug Europos šalių bando užkaišyti gynybos spragas, o karinė pramonė nebespėja patenkinti visų poreikių. Kokia situacija šioje srityje Švedijoje?
– Švedijos amunicijos gamykla netoli Norvegijos sienos patrigubino savo gamybą, o „Saab“ stato didelę gamyklą Indijoje. Jie tapo pirmaisiais užsienio investuotojais Indijoje, kuri nori diversifikuoti savo ginkluotę, pirkti ginklus ne tik iš Rusijos, bet ir gamintis patys.
„Saab“ taip pat tiekia Ukrainai artilerijos sistemas, o karo pradžioje švedų atsiųsti Carl Gustav ir Javellin padėjo apginti Kijevą. Karinės pramonės srityje Švedijoje matome pokyčius, nes prieš 5–10 metų buvęs nenoras investuoti į gynybos pramonę dėl tam tikrų etinių motyvų jau praėjo.
– Naujosios technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, jau dabar keičia karybos pobūdį. Ar Švedija investuoja į šią sritį?
– Bendrame paveiksle Europa šioje srityje atsilieka nuo JAV ir Kinijos, kurios investuoja daugiau, bet Švedijoje šiai temai skiriama daug lėšų, veikia keli moksliniai centrai, tyrinėjantys šiuos aspektus.
Dėkojame už pokalbį. (Kalbino Ilona Skujaitė)
