„Visą tą laiką neturėjome įprastų maisto davinių, – pasakojo jis. – Nebuvo šaudmenų, o šovinių turėjome ieškoti aplinkiniuose miškuose. Mums žadėjo naują įrangą ir ginkluotę, tačiau gavome automatinius šautuvus, kurie jau buvo tris kartus eksploatuoti. Kai kurie jų buvo su kreivomis buožėmis, kiti užsikirto nuo antrojo šūvio. Neturėjome jokios sunkiosios ginkluotės“.
Praėjus porai savaičių po to, kai buvo mestas į mūšį, Anatolijus ir dešimtys kitų kontraktinių karių iš regioninio dalinio, vadinamo Šaimuratovo batalionu, atsisakė savo sutarčių ir paprašė būti išsiųsti namo.
Anatolijaus istorija simbolizuoja logistikos ir moralės problemas, su kuriomis susidūrė Rusija, patirianti didelių nuostolių Ukrainos kare, kuris tęsiasi kur kas ilgiau, nei Maskva tikėjosi.
Tikslūs skaičiai nežinomi, tačiau Vakarų žvalgybos duomenimis, žuvusių ir sužeistų rusų skaičius siekia daugiau nei 80 000.
Siekdama kompensuoti nuostolius, Rusija ėmėsi tokių priemonių, kaip naujų savanorių verbavimas skatinant grynaisiais pinigais, belaisvių verbavimas arba pilietybės suteikimas užsienio samdiniams. Rugsėjo 21 d. prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie dalinę karinių rezervų mobilizaciją, kuria buvo siekiama pritraukti mažiausiai 300 000 papildomų kovotojų.
Ginkluotųjų pajėgų problemas dar labiau paaštrino tai, kad nemažai karių savanorių nutraukė sutartis ir atsisakė tęsti tarnybą. Paskelbdamas mobilizaciją, V. Putinas taip pat priėmė nuostatą automatiškai pratęsti karių savanorių sutartis ir apsunkinti jų atsisakymą kariauti.
Tikslus sutartis nutraukusių karių savanorių skaičius nežinomas, tačiau užfiksuota šimtai tokių atvejų. Ruslanas Levijevas, Rusijos nevyriausybinės organizacijos „Conflict Intelligence Team“ įkūrėjas, teigė, kad „atsisakymo kariauti reiškinys tampa sisteminis“.
„Mūsų skaičiavimais, nuo 20 iki 40 proc. iš Ukrainos grįžusių ir rengiamų siųsti atgal kontraktinių karių atsisako grįžti į kovą“, – sakė jis balandį.
Žiniasklaidos pranešimai, atviri žvalgybos šaltiniai ir Ukrainos pareigūnai rodo, kad problema tik paaštrėjo.
„Nemaniau, kad išgyvensiu“
Baškirijos Šaimuratovo batalionas buvo vienas iš daugelio vasarą sukurtų regioninių savanorių dalinių, kuriais Rusija siekė išspręsti karių trūkumo problemą. Jis buvo sukurtas gegužės pabaigoje, siekiant įregistruoti 800 karių.
Savanoriams buvo pažadėtas 200 000 rublių (3 300 dolerių) pradinis atlyginimas už įsiregistravimą ir 2 000 rublių (33 doleriai) už kiekvieną tarnybos dieną – atlyginimai, viršijantys šalies ir gerokai viršijantys neturtingos Baškirijos regiono vidurkius.
Anatolijus pasakojo, kodėl jis užsiregistravo karui Ukrainoje: „Ten galėčiau būti naudingas. Ir pinigų klausimas suvaidino svarbų vaidmenį. Maniau, kad atiduosiu skolas ir šiek tiek uždirbsiu savo šeimai“, – sakė jis.
Anatolijus, kuris grįžęs į Baškiriją bendravo telefonu ir žinutėmis socialiniuose tinkluose, kalbėjo, kad 42 jo bendražygiai rugsėjo 17 d., po kelias savaites trukusio Ukrainos artilerijos ir bepiločių lėktuvų apšaudymo, pateikė raštiškus savo atsisakymus tęsti tarnybą.
„Jų artilerija buvo tokia tiksli, kad apšaudė mūsų tranšėjas metras po metro, – sakė Anatolijus, nors pridūrė, kad tiesioginių kovų su Ukrainos pėstininkais nepatyrė. – Turėjome 10 eilių tranšėjų, ir jie pataikydavo į kiekvieną iš eilės.“
„O koks buvo atsakas iš mūsų pusės? – sakė jis. – Mes reikalavome kontratakų, bet atsako nebuvo.... Ir taip buvo nuo pat pirmos dienos, kai atvykome į savo pozicijas“.
Kitą dieną po to, kai kariai pateikė raštiškus atsisakymus tęsti karą, pasikalbėti su grupe atvyko politinis karininkas, pasakojo Anatolijus. Tai sovietmečiu taikyta praktika, kai karininkas turėdavo stebėti karių politines pažiūras. Tada jie buvo susodinti į du sunkvežimius ir nuvežti į netoliese esantį miestą. „Jie ieškojo vaikų stovyklos... bet tamsoje negalėjo jos rasti, – sakė jis. – Turėjome praleisti naktį miške“.
Kitą dieną jie rado stovyklą ir vyrai joje buvo laikomi dvi dienas. Rugsėjo 20 d. jie buvo nuvežti į Chersono sritį ir patalpinti į gyvulių tvartą.
Kitą dieną – rugsėjo 21-ąją, tą dieną, kai V.Putinas pasirašė dalinės mobilizacijos dekretą, jiems buvo pasakyta, kad į Krymą jie bus vežami mažomis grupelėmis, nes „40 vyrų iš karto per sieną nepraleis“.
Tačiau pirmajai grupei nuvažiavus vos kelis kilometrus, sunkvežimis staiga apsisuko ir grįžo į tvartą. Anatolijus teigė, jog kilo biurokratinė painiava dėl to, kaip jie pateikė savo atsisakymus tęsti tarnybą.
Anatolijaus pasakojimu, rugsėjo 23 d. atvyko daugiau pareigūnų ir bandė priversti karius pateikti naujus dokumentus su šia data, matyt, kad atitiktų naujas taisykles.
Po įnirtingos konfrontacijos, kurios metu pareigūnai „pradėjo mus vadinti vardais ir šaukti“, vyrai buvo pakrauti į sunkvežimį ir nuvežti į kitą vietą, kur buvo įsikūrusi regioninė karinė vadovybė.
Vyrai, pasak jo, buvo uždaryti į 25 kvadratinių metrų ploto garažą kartu su „sulaikytais girtais kariškiais ir komendanto valandos pažeidėjais“. Anatolijus sako, kad 2,5 dienos buvo uždarytas į vienutę jūriniame konteineryje su marškinėliais ir šlepetėmis.
Kareiviai spėjo nufilmuoti vaizdo kreipimąsi ir nusiųsti jį Baškirijos vadovui ir jo padėjėjui, atsakingam už mobilizaciją, Alikui Kamaletdinovui. Vėliau jie paskelbė antrą vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose.
500 kilogramų medaus
Pasak Anatolijaus, pareigūnai baudė karius ribodami galimybę naudotis tualetais ir mažindami maisto bei vandens kiekį.
Spalio 1 d., pasirodė vyras, prisistatęs A.Kamaletdinovo štabo nariu, ir padovanojo daliniui 500 kg medaus kaip „humanitarinę pagalbą“, iš kurios kariai pasišaipė.
Po dienos atvyko pats A.Kamaletdinovas. Anatolijus teigė, kad iki to laiko 30 kareivių sutiko grįžti į frontą, 13 liko garaže.
„Jis siūlė mus išsiųsti į skirtingus dalinius Ukrainoje, bet mes visi atsisakėme“, – pasakojo Anatolijus.
Po dviejų savaičių jis grįžo. „Jis vadino mus šunimis ir sakė, kad namuose būsime laikomi išdavikais. Sakė, kad būsime apleisti, o mūsų artimieji neturės gyvenimo. Tada jis išvyko ir daugiau jo nematėme“. – kalbėjo Anatolijus.
Laisvas išvykimas
Garaže Anatolijus buvo laikomas iki spalio 9 d., tada jis ir kiti buvo išsiųsti į netoliese esančią lydyklą ir laikomi dar devynias dienas. Spalio 18 d. pareigūnas atidavė jiems dokumentus ir pasakė, kad jie gali laisvai išvykti.
Tada vyrai išvyko į Krymą, kai kurie autobusu, o kai kurie autostopu. Anatolijus sako, kad jis ir dar keturi žmonės spalio 22 d. grįžo į Ufą. Jis sako nežinąs, kas nutiko kitiems kariams, kurie liko kovoti.
Spalio 28 d. oficialiai baigėsi Anatolijaus šaukimo į kariuomenę sutartis. Jis sako, kad bijo eiti į verbavimo biurą užbaigti sutarties, nes bijo, kad jį sulaikys ir išsiųs į kalėjimą arba dar blogiau – atgal į Ukrainą.
Galiausiai, sako jis, jam taip ir nebuvo išmokėta 200 000 rublių premija už pasirašymą ir dauguma jam priklausančių kasdienių išmokų. Vietoj to jam iš viso buvo išmokėta tik 34 000 rublių.
„Pasirodo, visas tas dienas Ukrainoje praleidau nemokamai“, – pasakojo jis.
Parengta pagal RFE/RL inf.
