Dustinas Rossas Fiddleris užaugo su šiomis istorijomis. Jos nėra naujos. Jis jas girdėjo iš senelių, tėvų, savo bendruomenės vyresniųjų, daugybės dėdžių ir tetų. Tai – istorijos apie pavogtus vaikus, kuriems niekada nebuvo lemta grįžti namo.
„Tai visada buvo žinoma čiabuvių bendruomenei. Deja, didžioji dauguma kanadiečių apie tai nežinojo, kol nebuvo atrasti siaubingi dalykai, – kalbėjo Nendrinių Vištelių ežero indėnų rezervacijos tarybos narys D.R.Fiddleris. Ši bendruomenė gyvena Kanados šiaurės vakaruose esančioje Saskačevano provincijoje. – Gaila, kad tik šokiruojantys atradimai priverčia žmones susimąstyti apie savo žinojimo spragas.“
Buvusios internatinės mokyklos indėnams teritorijoje Saskačevane buvo atrasti daugiau nei 700 nepažymėtų kapų. Vos prieš kelias savaites panašus, tik mažesnio masto atradimas laukė ir Britų Kolumbijos. Kapai davė impulsą ilgai uždelstai diskusijai apie šalies kolonijinę praeitį.
Vis daugiau čiabuvių bendruomenių visoje Kanadoje atranda dešimtmečius prarastų vaikų palaikus.
„Žinau, kad tuose nepažymėtuose kapuose yra ir mano giminaičių, – dalinosi D.R.Fiddleris. – Ir tai nėra mano vieno patirtis... kiekvieną kartą, kai tokia kapavietė atrandama arba tyrinėjama, jauti nerimą, kamuoja bloga nuojauta. Niekada nesi tikras, kiek ten bus tavo artimųjų.“
Internatinės mokyklos panašėjo į koncentracijos stovyklas
Internatinės mokyklos Kanadoje veikė ilgiau, nei 150 metų, jose iki uždarymo 1996-aisiais mokėsi daugiau nei 150 tūkst. vaikų. Čiabuvių vaikai buvo paimami iš šeimų, dažnai per prievartą. Jie būdavo apgyvendinami perpildytose, valstybės finansuojamuose ir bažnyčių valdomose įstaigose, kur jie patirdavo prievartą ir negalėjo kalbėti gimtąja kalba.
Sistemos tikslas buvo „nužudyti indėną vaikuose“.
„Šiame kontekste vartoti žodį „mokyklos“ yra klaidinga, – teigė Montrealio McGillo universiteto profesorė ir Indėnų vaikų ir šeimų pagalbos centro vadovė Cindy Blackstock. – Tai buvo koncentracijos stovyklos. Jų tikslas buvo asimiliuoti tuos mokinius.“
Tiesos ir susitaikymo komisija, įkurta 2008 siekiant ištirti internatines mokyklas, pavadino šią praktiką „kultūriniu genocidu“.
Daugybė vaikų niekada negrįžo namo, nes mirė nuo nepriežiūros, ligų arba nusižudė. Šeimos apie jų likimus žinodavo mažai. Kai kurie tėvai taip ir nieko nesužinojo – jų vaikai paprasčiausiai dingo.
Federalinė valdžia apie 1920-uosius nustojo registruoti mirtis, nes vyriausiasis Indėnų reikalų pareigūnas medicinos klausimais pasakė, kad vaikai miršta nerimą keliančiais tempais.
Tiesos ir susitaikymo komisija identifikavo 4120 vaikų, pradingusių maždaug 150 mokyklų. Indėnų kilmės buvęs teisėjas Murray'us Sinclairas, kuris ir vadovavo tyrimui, neseniai interviu laikraščiui „The New York Times“ atskleidė, kad dabar jis įsitikinęs, kad tas skaičius „gerokai viršijo 10 tūkst.“
„Išgyvenusieji pasakojo, kaip vaikai staigiai dingdavo, – rašoma M.Sinclairo pareiškime. – Kai kurie liudininkai prisimena vaikus, kurie dingo masinėse kapavietėse. Kai kurie išgyvenusieji pasakojo apie kūdikius, kuriuos pagimdė nuo kunigų pastojusios mažametės mokinės. Kūdikiai buvo atimami ir nužudomi – kartais įmetami į krosnis. Tokias istorijas girdėjome.“
Atsakymų paieška
Komisija prašė Kanados valdžios atlikti išsamesnį tyrimą apie dingusius vaikus, tačiau prašymas buvo atmestas. Šį darbą šiuo metu po truputį atlikinėja pačios atsakymų trokštančios čiabuvių bendruomenės.
Federalinė valdžia prižadėjo bendruomenių tyrimamss padėti finansiškai.
„Skausmas ir trauma, kurią jaučiate, yra Kanados atsakomybė, vyriausybė toliau teiks finansinę ir kitokią paramą čiabuvių bendruomenėms visoje šalyje, siekiančioms iškelti šiuos baisius įvykius į šviesą, – pranešime žiniasklaidoje tvirtino Kanados premjeras Justinas Trudeau. – Nors negalime sugrąžintų tų, kurie buvo prarasti, mes galime – ir mes tai padarysime – sakyti tiesą apie šias neteisybes ir amžinai gerbti jų atminimą.
Trečiadienį Britų Kolumbijos indėnų aktyvistų grupė pranešė apie dar 182 nepažymėtų kapų atradimą. Ta įvyko netrukus po 751 nepažymėtų kapų atkasimo Saskačevane, buvusios Marievalio indėnų internatinės mokyklos teritorijoje.
Gegužę Kamlupse, dar vienos buvusios indėnų mokyklos žemėje naudojant skvarbiuosius radarus buvo rasti 215 vaikų palaikai. Kai kurie iš jų buvo mirę vos trejų metų amžiaus.
Kanados centrinė valdžia už internatinių mokyklų sistemą atsiprašė 2008 metais, bet tiek C.Blackstock, tiek kitiems indėnų kilmės žmonėms, atsiprašymai be veiksmų mažai ką reiškia.
„Mes norime teisingumo. Gėlių ir maldų neužtenka“, – teigė ji.
Atsiprašymas iš Katalikų Bažnyčios?
Romos katalikų Bažnyčia valdė 60 proc. Kanados internatinių mokyklų, likusias valdė Anglikonų Bažnyčia, presbiterijonai ir Kanados Jungtinė Bažnyčia (United Church of Canada).
Popiežius Pranciškus dar nėra viešai atsiprašęs, o Katalikų Bažnyčia vis dar neatskleidžia jai priklausančių istorinių dokumentų, susijusių su mokyklomis.
Popiežiaus susitikimas su čiabuvių lyderiais ir internatinių mokyklų išgyvenusiais yra suplanuotas gruodį.
„Popiežius Pranciškus yra giliai pasiryžęs išklausyti pačius čiabuvius ir nebetylėti apie kolonizacijos pasekmes ir Katalikų Bažnyčios vaidmenį internatinių mokyklų sistemoje, su viltimi tinkamai sureaguoti į čiabuvių kančias ir tebesitęsiančią naujųjų kartų traumą“, – rašoma Kanados katalikų vyskupų pareiškime.
Nors po to, kai Kanados premjeras Justinas Trudeau patvirtino savo vyriausybės pasižadėjimą įgyvendinti „94 raginimus veikti“, rekomenduotus Tiesos ir susitaikymo komisijos, praėjo šešeri metai, mažai kas buvo atlikta. 2020 gruodį indėnų vadovaujamas tyrimų institutas „Yellowhead“ Toronte paskaičiavo, kad vos 8 raginimai buvo pilnai įvykdyti.
Pasak C.Blackstock, internatinių mokyklų sistema nėra užverstas Kanados istorijos puslapis. Ją pakeitė sistemos, kuriose klesti sisteminis rasizmas.
2016 surašymas atskleidė, kad indėnų (First Nation), inuitų ir metisų vaikai sudarė vos 7.7 proc. visų kanadiečių vaikų iki 15 metų amžiaus, tačiau būtent jie sudaro daugiau, nei pusę visų globos namų auklėtinių. Daugiau, nei 30 proc. kalinių Kanadoje yra čiabuviai – nors jie tėra 5 proc. visų gyventojų.
Žingsniai į ateitį
Šiemet daugybė Kanados miestų ir miestelių atšaukė Kanados dienos iškilmes ir skatino žmones tą dieną verčiau pasistengti sužinoti daugiau apie internatines indėnų mokyklas ir siekti susitaikymo su čiabuviais.
Ne indėnų kilmės kanadiečiams, tokiems, kaip Eva Goldthorp, žinios apie radinius Kamplupse ir Saskačevane buvo šaltas dušas.
„Tik tada, kai nuskambėjo Kamlupso istorija, aš sužinojau, kaip mažai apie tai žinau“, – pripažino E.Goldthorpe, kurios sutuoktinis yra indėnas.
„Aš, kaip ir dauguma kanadiečių, maniau, kad internatinių mokyklų sistema buvo kažkas, kas vyko seniai seniai. Aš nesuvokiau, kokia tai netolima praeitis. Tai vyko dar tada, kai aš jau buvau gimusi.“
Norėdama išreikšti solidarumą E.Goldthorp sukūrė oranžinę popierinę širdelę su plunksnų formos iškarpomis ir pakabino ją savo namų lange. Ji padarė kelias širdeles ir kaimynams, bet greitai ją užlplūdo prašymai pagaminti jų dar daugiau, visam rajonui. Širdelės sukėlė kontraversiją ir paskatino kitus Britų Kolumbijos miesto Čilivako gyventojus kelti klausimus apie Kanados kolonijinę praeitį.
„Turėtų būti daugiau šviečiama apie tai, kas ten iš tikrųjų vyko. Kol didžioji visuomenės dalis nesupranta, kas vyksta, žmonėms nerūpės tiek, kad jie imtųsi pokyčių“, – kalbėjo E.Goldthorp.
Cowessess genties vadas Cadmusas Delorme būtent tai ir pasakė kanadiečiams per virtualią spaudos konferenciją praėjusią savaitę, iškart po to, kai pasklido žinia apie Saskačevane rastys masinius kapus.
„Mes prašome jūsų visų, dabar klausančių, palaikyti mus kol mes gyjame ir stiprėjame, – kalbėjo C.Delorme. – Mes visi turime atsisakyti savo abejingumo ir atsitiktinio rasizmo, pasireiškiančio nekalbant tiesos apie šią šalį ir jos čiabuvius. Mes neprašome gailesčio, mes prašome supratimo. Mums reikia laiko pagyti, ir ši šalis turi mus palaikyti.“
Parengta pagal „Deutsche Welle“ inf.
