Su Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkais ryšių turintys įtakingi verslininkai praeityje buvo boksininkai ir kitų kovos menų žinovai, kurie garbę sporto aikštėje iškeitė į lojalumą gaujoms, siautėjusioms praėjusio amžiaus antroje pusėje.
Gangsteriai buvo ypatingai aktyvūs Sankt Peterburge – mieste, kuriame užaugo ir politinę karjerą pradėjo V.Putinas. Mafijozų siūlomas prabangus gyvenimo būdas suviliojo Sovietų sportininkus, kurie ilgainiui pradėjo valdyti esmines miesto industrijas ir svarbiausius valstybės pareigūnus. Tačiau pačioje pradžioje sportininkai dirbo reketininkais ir raumenis naudojo mušdami gaujų priešus.
„Sankt Peterburge 1992-1995 metais vidurinis ir žemiausias visuomenės sluoksniai visiškai priklausė atletams gangsteriams“, – teigė buvęs Sankt Peterburgo policijos tyrėjas ir garsus Rusijos kriminalų žurnalistas Jevgenijus Vyšenkovas.
Narkotikai, mirtis ir oligarchai
Pradėjus griūti Sovietų Sąjungai organizuoto nusikalstamumo grupuotės įgavo daugiau galios, o mafijozams patarnaujantys sportininkai gavo ne tik gyvenimui būtinas reikmes, bet galėjo mėgautis tikrų tikriausia prabanga.
„Mes savo kišenėse visada turėjome pinigų ir nuolatos gerai valgėme, – kalbėjo buvęs Sankt Peterburgo gangsteris Andrejus. – Dabar gailiuosi, kad už tuos pinigus nenusipirkau buto.Pinigų būtų užtekę daugybei butų, bet turtus pragėrėme ir išleidome narkotikams.“
1990-2000 metais vien Sankt Peterburge 6 tūkst. žmonių žuvo, nes gaujos pradėjo tarpusavyje aršiai kovoti dėl teritorijos, „klientų“ ir įtakos.
Manoma, kad tuo metu daugiau nei pusė visų gaujos narių buvo anksčiau profesionaliai sportavę atletai.
Pradėjus augti V.Putino įtakai, Rusijos teisėsauga išstūmė gaujas iš reketavimo verslo. Kai kuriems gangsteriams tuo metu pavyko įkurti verslus, įsigyti namus – jie tapo naujaisiais Rusijos oligarchais.
Tačiau kiti kriminalinio pasaulio veteranai sėdo į kalėjimą arba žuvo prieš tai vykusiuose konfliktuose.
Tarp tų atletų gangsterių, kuriems pavyko išgyventi kruvinas kovas buvo vyresnieji Tambovo ir Aleksandro Malyševo gaujų nariai, kurie – pasak Ispanijos prokurorų – buvo susiję su buvusiais ir dabartiniais Rusijos valstybės tarnautojais, dalis iš kurių yra artimi V.Putinui.
Stipriausi vyrai atsidavė blogiui
Šie atletai – vėliau pelnę tokias pravardes kaip „kūjis“ ir „lygintuvas“ – užaugo sporto salėse trankydami kriaušes ir kilnodami svorius tuo metu, kai sovietų valdžia labiausiai rūpinosi savo sportininkais ir jiems teikė beveik neribotą finansavimą.
Tačiau buvusio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo pradėta perestroika ir kapitalizmo iškilimas užbaigė auksinį atletų amžių: jiems teko atsisakyti svajonių tapti pasaulyje gerbiamais sportininkais ir duoną jie pradėjo užsidirbti raumenis naudodami gangsterių ir nusikaltėlių labui.
Stiprūs ir skausmo nebijantys sportininkai tapo reketininkais ir vagių gynėjais.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos vyriausybė pradėjo skirti daugiau dėmesio sportininkams, nes esą jie įrodė, kad komunizmo ideologija buvo viršesnė už Vakarų mąstyseną. Tūkstančiai sporto mokyklų ir klubų atvėrė savo duris ir pradėjo treniruoti ateities čempionus.
Šiuo ankstyvuoju sovietų sportininkų laikotarpiu bokso treneriai Sankt Peterburge grūdindavo savo globotinius neįprastu būdu: jiems liepdavo vykti į parką ir kovoti prieš peiliais ginkluotus chuliganus. Vagys greitai suvokė, kad jiems reikėjo investuoti į apsaugą – tuos pačius sportininkus, kurie juos puolė žaibiškais smūgiais.
„Dabar jei kas nors pavagia tavo piniginę, auka supyksta. Tačiau praeityje už vagystę galėjai būti prilupamas, – aiškino J.Vyšenkovas.
Skurdūs sportininkai pamilo prabangą
Kai atletai patraukė Sankt Peterburgo kriminalinio sluoksnio dėmesį, mafijozai sportininkus pradėjo vilioti prabangiu gyvenimu ir juodosios rinkos darbo vaisiais.
„Jie atletus kvietė į restoranus ir boksininkams rodė, kad gyvenimas gali būti geras, – pasakojo J.Vyšenkovas. – Gražūs laikrodžiai, gražios striukės, džiazas – boksininkai niekados to nebuvo matę. Jie pažinojo tik skurdą ir sunkų darbą, todėl ilgainiui boksininkai pradėjo draugauti su gangsteriais ir juos ginti.“
Atletus gangsterius buvo galima nesunkiai atpažinti: jie nešiojo sportinę aprangą, trumpai kirpo plaukus, augino milžiniškus raumenis, ant kaklo dėvėjo auksines grandines ir buvo pravardžiuojami „kački“.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose išsiplėtus Rusijos kriminaliniams tinklams, mafijozai atletams liepdavo dirbti apsaugininkais baruose ir restoranuose, kur vyko slapti sandėriai. Iki Sovietų Sąjungos sugriuvimo 1991 metais, tai buvo pareigos, kurios padėjo sportininkams įsitvirtinti gaujų gretose.
„Aš nuramindavau žmones, kurie elgėsi agresyviai, užtikrindavau, kad viskas vyktų tvarkingai“, – savo praeitį prisiminė 50-metis buvęs karatė ir reketo meistras Andrejus.
„Visi dirbę tuose baruose gerai sutarė, mes buvome vieningi“, – teigė Tambovo gaujos lyderis Vladimiras Kumarinas, pelnęs pravardę „Naktinis gubernatorius“ dėl didelės jo įtakos Sankt Peterburgo politiniame sluoksnyje.
Kūrė savo tvarką
„Atletai norėjo ne tik dėvėti džinsus, bet ir vairuoti automobilius „Volga“, jie norėjo valgyti ne tik raudonuosius ikrus, bet ir juoduosius, – kalbėjo J.Vyšenkovas. – Palaipsniui jie tapo barmenais ir pradėjo po truputį perimti nusikaltėlių verslą. Jie turėjo mažai žinių, bet daug pasitikėjimo savimi.“
Iškilus M.Gorbačiovui, Sovietų Sąjungoje prasidėjo kaita, dėl kurios Rusijos atletai dar labiau suartėjo su nusikaltėliais.
„Kai valstybė nusilpo ir nebesugebėjo suvaldyti smurto, gaujos pradėjo ieškoti kovos menus išmanančių sportininkų, kurie turėjo visus svarbiausius bruožus: gabumą kovoti, valią, discipliną ir pasitikėjimą komanda, – knygoje „Smurtaujantys įmonininkai“ rašė Vadimas Volkovas. – Staiga sportininkai nusprendė užsiimti kapitalistinės rinkos reguliavimu, mainais už pinigus.“
„Vienas banko netekęs verslininkas turėjo krūvą skolų, visi pradėjo jį vaikytis, todėl mes su juo gyvenome 24 valandas per parą ir dvi savaites neišleidome jo iš akių, – pasakojo karatė veteranas Andrejus. – Žinoma, kad jis mums po to sumokėjo.“
JAV taip pat pastebėjo Rusijos atletų gangsterių iškilimą. 1991 metais Centrinė žvalgybos valdyba paruošė ataskaitą, kurioje pabrėžė, kad „gaujos dažnai užverbuoja buvusius geriausius atletus, nes jie turi priėjimą prie modernių ginklų, automobilių, neribotų finansų ir gerų pažinčių užsienyje“.
