Vytauto Didžioje universitete (VDU) veikia mokslininkų klasteris (Klimato kaitos ir aplinkos taršos poveikis organizmų sąveikai ir sveikatingumui geno-ekosistemos lygmenyse (KLIGEN)). Čia mokslininkai siekia įvertinti populiacijų genetinės struktūros pokyčius, vykstančius dėl aplinkos pokyčių. Jų tikslas – ne tik konstatuoti pokyčius, bet kalbant, pavyzdžiui, apie naujai plintančius ligų pernešėjus ir patogenus, tobulinti ankstyvąją jų atpažinimo technologiją.
Šio klasterio vadovas yra biomedicinos mokslų daktaras ir VDU Gamtos mokslų fakulteto profesorius Algimantas Paulauskas.
„Vienos ekspedicijos metu vidurio Latvijoje netoli Rygos visiškai neradome erkių, nors biotopas buvo puikus: pakrantės, sena žolė, aplink vaikštantys gyvūnai. Tačiau šiame regione vyksta labai intensyvi žemdirbystė.
Nuvažiavus link Ventspilio ir Liepojos į Vakarų regioną, kur žemdirbystė nėra išvystyta, o laukai apleisti – erkių buvo pilna. Išvada ta, kad naudojant repelentus ir pesticidus, visa ši chemija naikina ir gyvąją gamtą.
Kita intensyvios žemdirbystės pusė – chemizacija, kuri mažina bioįvairovę. Jeigu išnaikiname erkes, tai išnaikiname ir kitas rūšis, tarp jų ir saugomas. Lietuvoje aplinkosauginės organizacijos dažnai atkreipia visuomenės dėmesį dėl vykdomų medžioklių, bet vis mažiau keliama viešų diskusijų dėl chemizacijos ir taršos žemės ūkyje. XX a. pabaigoje aktuali tema buvo mutacijų sukeltos ligos. Dabar jas užmiršome, nors jos niekur neprapuolė.
Pavyzdžiui, rapso auginimo procese nuo pradžios iki pabaigos Lietuvoje naudojama vien tik chemizacija (fungicitai prieš grybelius, glifosatai, taip vadinamas raundapas). Ėsdami gyvūnai nežino, kad rapsas ką tik nupurkštas, todėl apsinuodija“ , – pasakoja A.Paulauskas.
Mokslininkas pastebi, kad toks maistas ne tik toliau keliauja žmogui, bet juo minta ir gyvūnai.
Chemikalus, kaip, pavyzdžiui, raundapą, vis dar naudojame savo aplinkoje, nors JAV jis jau uždraustas.
Pasak A.Paulausko, būtina atkreipti dėmesį į chemikalų naudojimą ir kultūrų auginimą, kurių Lietuvai nereikia ir kurios naikina bioįvairovę.
„Perdirbus rapsą, šiukšlės lieka Lietuvoje, o produktas išvežamas. Visas tas žlugtas, kuris lieka išspaudus rapsą, šiais laikais jau nebereikalingas ir pilamas lauk. Gamtosauginiu požiūriu, Lietuva virsta atliekų sąvartynu. Mes auginame rapsą ir net jei iš jo išspaudžiame metilo (etilo) esterį, naudojamą biokurui, jį parduodame vokiečiams ar švedams. Retai mūsų degalinėse atrasime, pavyzdžiui, biodyzelino, nors Latvijoje ar Lenkijoje jo gerokai daugiau.
Lietuvos žemės ūkyje chemizacija yra per didelė ir kelia pavojų kitoms rūšims. Mes matome tai iš savo tyrimų, bet paskutiniu metu mažai kas tai kontroliuoja.
Šiuo metu susiduriame su stumbrų nykimu: arba ūkininkai nesinaudoja rekomendacijomis ir supila per dideles dozes, arba naudoja ES uždraustus chemikalus, kuriuos, pavyzdžiui, parsiveža, iš Baltarusijos“ , – atkreipti visuomenės dėmesį siekia A.Paulauskas.
