V. Kaziulionis jau beveik praradęs regėjimą. Šiai negaliai, neabejotinai, turėjo įtakos ilgi metai sovietiniuose lageriuose ir ten patirti išgyvenimai. Tačiau jis iki šiol išsaugojęs įspūdingą atmintį ir skaidrų protą. Rašo knygas ir nevengia leistis į savo gyvenimo prisiminimus.
„Knygą „Tiems, kurie visur ir visada mylėjo Lietuvą“, išleistą 2020 m., parašiau, būdamas beveik aklas. Bet turėjau puikius pagalbininkus – savo dienoraštį, kurį pradėjau rašyti 1988 m., ir sūnaus sukonstruotą robotą. Taip knygą kūriau metus laiko“, – apie savo kūrinį pasakojo V. Kaziulionis.
Septyniolikos metų jis su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Toks sovietinių okupantų nuosprendis Kaziulioniams buvo skirtas už tai, kad du sūnūs tapo partizanais ir pasitraukė į Dzūkijos miškus. V. Kaziulionio broliai Leonas ir Juozas žuvo 1949 m.
„Noriu prisipažinti, kad esu milijonierius, nes už gerklės kabinau Rusijos Federacijos Generalinę prokuratūrą“, – šmaikščiai pokalbį su lrytas.lt pradėjo politinių kalinių veteranas
– Už kokius gi nuopelnus jūs tapote milijonierius ir dar – Rusijos teisėsaugos dėka?
– 1947 m. gruodį į apšarmojusį gyvulinį vagoną su tėvais, kaip ir daugelis lietuvių, buvome sukišti tolimai tremčiai į Sibirą. Atsidūrėme Tiumenėje. Tremtyje su lietuviais dalyvavau gelbėjimo komiteto „Priesaika ištrėmime“, kurį 1948 m. buvo įkūręs šakietis Kazimieras Jankauskas, veikloje. Mūsų komitetas šelpė lietuvių šeimas, kurios taip pat su mažais vaikais, basos ir nuogos buvo ištremtos. Šalpai rinkdavome pinigus.
Prasimanydavome jų, gaudydami žuvis, ir visais kitais įmanomais būdais. Taip pat rinkome informaciją apie sovietinės valdžios vykdomą smurtą ir genocidą. Platinome laikraštį „Toli nuo Tėvynės“. Kai tautiečiai pradėjo masiškai mirti, atidarėme lietuvių kapines. Tokia mūsų veikla rusams nepatiko, tiesiog vedė į pasiutimą.
Todėl 1951 m. K. Jankauskas buvo suimtas. Po kelių dienų suėmė mane, Antaną Volungevičių, Leoną Sidarą ir Vaclovą Čapliką. Išvežė į Tiumenę. Aštuonis mėnesius tardė.
1951 m. prasidėjo mūsų teismas. K. Jankauskui, kaip draugijos vadovui, buvo pasiūlyta aukščiausia bausmė – sušaudyti. Aktyviausius narius – mane ir A. Volungevičių – taip pat buvo nutarta sušaudyti. Visiems kitiems – po 25 metus griežtojo rėžimo lagerio.
Po kurio laiko nuosprendį – sušaudyti – man ir A. Volungevičių Vakarų Sibiro tribunolas pakeitė į 25 metų bausmę Norilsko lageryje.
Po Stalino mirties 1953 m. lageryje prasidėjo kalinių sukilimas. Iš viso sukilo šeši lageriai – apie 30 tūkst. kalinių. Nemažai sukilėlių žuvo. Po sukilimo buvo atrinkta 900 jo aktyvistų. Tarp jų – 89 lietuviai. Su jais kartu – ir aš su A. Volungevičiumi. Buvome nugabenti į Magadano aukso kasyklas. Bet čia nebuvo paskutinė mūsų kalinimo stotelė – 1955 m. mus išvežė į liūdnai pagarsėjusią Irkutsko srities Taišeto trasą.
Į Lietuvą grįžau po keturiolikos kalėjimų ir lagerių metų.
Bet nenorėjau likti „skolingas“ Rusijos Federacijai, perėmusiai visas buvusios SSRS prievoles ir atsakomybę, todėl ir ėmiau už gerklės jos teisėsaugą. 1992 m. visi mūsų draugijos nariai buvo reabilituoti. Man buvo priteista milijonas tuometinių Rusijos rublių. Taigi, todėl ir tapau milijonieriumi.
– Kaip jums pavyko vis dėl to ištrūkti iš lagerio ir sugrįžti į Lietuvą?
– Kadangi lageryje galiojo vadinamasis „začiotnyje dny“ (užskaitomiosios dienos) įstatymas – jei kasdien įvykdai reikiamą darbo normą 100 proc., vietoj vienos darbo dienos užrašomos trys dienos, man pasisekė savo įkalinimą susitrumpinti dešimtmečiu.
Tačiau iš lagerio mane norėjo sugrąžinti atgal į Tiumenę, kur ir buvo trėmimo iš Lietuvos vieta. Nesutikau. Lagerio komendantui, senam enkavėdistui Vlasovui, turėjusiam net aštuonis vaikus, tiesiai šviesiai pasakiau, kad geriau liksiu lageryje. Vieną vakarą nuėjau pas jį į svečius, nusinešiau du butelius degtinės. Įkaušęs jis pradėjo kurti planą, kaip man padėti. Klausinėjo, gal kas iš mano artimųjų yra gavę aukštą sovietinį ordiną? Už ką gi tremtiniai gali būti juo apdovanoti?
Kai toks scenarijus netiko, nutarėme, kad reikia parašyti tuometiniam SSRS gensekui Nikitai Chruščiovui laišką. Rašiau jam, kad Sibire esu gerai įsitaisęs, remontuoju automobilius, sekasi puikiai, bet labai trokštu dar labiau, kaip automechanikas tobulėti, o tam reikia mokslo. Tik va bėda – sunku mokytis rusų kalba, nors iš tikrų ir kalbėjau, rašiau rusiškai puikiai.
Mano skundas N. Chruščiovo asmeniškai, žinoma, nepasiekė, bet ant jo atsirado jo komandos rezoliucija – „perduoti V. Kaziulionio bylą Lietuvos SSR Aukščiausiajai tarybai“. Kitaip tariant, aukšto rango čekistams – sniečkams ir jų parankiniams.
1961 m. kovo 17 d. aš jau buvau Kaune. Čia radau savo kurčnebylį brolį Petrą, kurį nuo tremties išgelbėjo jo mokyklos direktorius.
– Ar tėvams buvo žinoma apie jūsų tardymus, kalinimus ir vežiojimus iš lagerio į lagerį?
– Iš kur gi jie galėjo žinoti? Tėvas mirė Sibire 1953 m., taip ir nesužinojęs, kur – ir kas su manimi atsitiko. Kadangi sesers Bronės vyras buvo išleistas ir kalėjimo Sibire, bet jiems nebuvo leista sugrįžti į Lietuvą, jie nutarė važiuoti į Kazachstaną. Su jais išvažiavo ir mama. Ten ji mirė. Jos palaikus parsivežiau dar sovietmečiu.
Lietuviai, su mano artimaisiais gyvenę sykiu Akmolenske, pradėjo rašyti, kad naikinamos kapinės, kuriose buvo palaidota mūsų mama. Su seserimi nuskridome pačiu laiku, nes dar po dienos buldozeriai kapines būtų sulyginę visam laikui.
Pažįstami sesers Pavolgio vokiečiai mums paskolino kastuvus, davė dėžutę, į kurią atsikasę sudėjome mamos palaikėlius. Taip slapta juos ir parsivežėme į Lietuvą.
– 1961 m. Kaunas. Jums – trisdešimt vieneri metai. Grįžtate į išsvajotą Tėvynę, valdomą sovietinių okupantų. Kaip kūrėte savo gyvenimą iš naujo?
– Buvau geras automechanikas. Mane išskėstomis rankomis priėmė į darbą Kauno autobusų parkas. Įsigijome dabar jau su velione žmona, buvusia partizane Monika Marčiulynaite kooperatinį butą. Vėliau buvusioje tėvų namų vietoje, Senojoje Varėnoje, ant Merkio kranto, pasistatėme nedidelį namuką. Užauginome du dukrą Nijolę ir sūnų Raimundą.
– Ar sovietinė Lietuvos valdžia jus paliko ramybėje, nepersekiojo?
– Kur gi? Kartą buvau iškviestas į Kauno KGB būstinę, netoli Soboro. Paskaitę mano bylą, čekistai suprato, kad esu raštingas. Bandė mane verbuoti, kad rašyčiau straipsnius į sovietinę spaudą apie pokarį, apie partizanus, kokie esą jie buvo „banditai“. Gal neprotingai pasielgiau, gal ir rizikavau, bet pasakiau jiems: „Šį kartą pats atėjau, o, jei dar kartą kviesit, nebeateisiu. Galėsit tik surakintą atsivežti“.
Vienas čekistas, palydėjęs iki durų su riebiais rusiškais keiksmažodžiais įspyrė man, bet daugiau nebuvau kviečiamas į tuos „rūmus“. Politikuoti vengiau, nes puikiai supratau, kad būčiau vėl pasodintas.
Tik va, mano sūnui kliuvo – jis mokėsi tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume. Iki diplominio darbo gynimo buvo likęs vos mėnesis. Valdžia apsižiūrėjo, kad Raimundas – ne komjaunuolis. Jis prisipažino, esąs tikintis, todėl ir nestojęs į komjaunimą. Tada jam buvo pasakyta: „Tavo bažnyčia bus prie Kinijos sienos, eisi tarnauti į sovietinę armiją“.
Tai sužinojęs, pats sau pasakiau: „Palaukit! Aš jums parodysiu, kad esu ne iš kelmo spirtas“! Nuvažiavau į Rygą, kur buvo Pabaltijo karinė apygarda. Sugebėjau prieiti iki pačių aukščiausių vadų. Pasiūliau jiems pavakaroti pačiame prabangiausiame Rygos restorane, pažadėdamas už puotą sumokėti kiek ji bekainuotų. Tie vadai patarė man perduoti sūnui neimti šaukimo į armiją ir laukti pakartotinio šaukimo. Taip sūnus liko Kaune. Jam, kaip geram dailininkui, buvo paliepta apipavidalinti vadinamuosius raudonuosius kampelius, idėjinius plakatus kurti. O, kai vietiniai čekistai sužinojo, kad sūnus dar sugeba ir puikiai remontuoti butus, išnaudojo jį kaip tik galėjo.
– Kaip pasitikote Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą?
– Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. nuėjau į vieną susirinkimą. Žmonių buvo susirinkę tikrai daug. Bet, kai išgirdau kalbas, kaip jie jau beveik valdžios postus „matuojasi“, pasakiau: „Labanakt. Man su jumis – ne pakeliui“.
Ėmiausi veiklos, kuri man atrodė kur kas prasmingesnė ir garbingesnė. Pradėjau ieškoti po visą Lietuvą išmėtytų partizanų palaikų. Sykiu su bendraminčiais suradome ir perlaidojome apie penkiasdešimt nužudytų partizanų.
Po to, ėmiausi iniciatyvos statyti paminklus partizanams ir jų žygdarbiams įamžinti. Vien tik Merkinės Kryžių kalnelyje įamžinau 323 partizanus ir politinius kalinius, o įvairiose granitinėse atminimo lentose – daugiau nei šeši šimtai didvyrių pavardžių.
Kadangi valdžia šiems darbams neskyrė nė vieno cento, man padėjo lietuvių išeivija. Rašiau straipsnius į Čikagoje lietuvių leidžiamą laikraštį „Draugas“ , į Klivlendo laikraštį „Dirba“ ir į Kanados lietuvių laikraštį „Tėviškės žiburiai“.
Būdavo atsigulu miegoti ir visą naktį galvoje sukasi mintys – iš ko gi reikės sumokėti už partizanų pavardžių iškalimą tose memorialinėse lentose ar paminkluose? Juk tam reikėjo tūkstančių litų. Kartą atsibundu ryte ir randu pašto dėžutėje piniginę perlaidą iš Amerikos išeivių. Negalėjau savo akimis patikėti. Taip ir gelbėjausi.
Iš Australijos esu gavęs devynis tūkstančius dolerių. Švedijoje gyvenęs architektas, pasipriešinimo prieš sovietinę okupaciją dalyvis Jonas Pajaujis iš tautiečių irgi rinko pinigus partizanų įamžinimui. Esu išsaugojęs visų perlaidų kvitus ir sąrašus, kiek kas yra paaukojęs. Nelikau niekam skolingas.
Labai džiaugiuosi, kad namą tėviškėje, Senojoje Varėnoje pasistačiau dar sovietiniais laikais. Jeigu būčiau pasistatęs po nepriklausomybės, būčiau susilaukęs kaltinų, kad Kaziulionis apvogė visą Lietuvą.
– Kodėl nedalyvavote rinkimuose į Seimą, nesiekėte kokių nors valdžios postų?
– O kam aš ten reikalingas? Esu buvęs tris kadencijas Varėnos rajono savivaldybės tarybos nariu ir ketverius metus dirbau buvusio Seimo nario, dabartinio Varėnos mero Algio Kašėtos padėjėju.
– Ar A. Kašėta pasinaudojo jūsų patarimais ar, kaip vyresnio žmogaus, gyvenimiška patirtimi?
– Mes su juo išsiskyrėme, kaip du laivai jūroje, nes, kai pamačiau, ką Algelis, tapęs meru, daro, supratau, kad mums – ne pakeliui. Šiame poste reikia gero gaspadoriaus, o to Seime išmokti neįmanoma. Gaila – jis manęs nepasveikino nei su gimtadieniu, nei su šiemet per Vasario 16-ąją gautu Vyčio Kryžiaus Karininko kryžiaus ordinu.
– O kaip galėtumėte atsakyti į dažnai girdimą klausimą – ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Aš esu nusivylęs. Kiek netvarkos Seime! Užuot Seimo nariai dirbtų ir rūpintųsi visai šaliai svarbiomis problemomis, užsiima kažkokiais niekais arba vienas kito kaltinimais. Kiek galima ir apie tą patį Petrą Gražulį diskutuoti? Reikia ar nereikia jam apkaltos? Seniai jį reikėjo išprašyti iš Seimo.
Nusivyliau ir konservatoriais, o Andriaus Kubiliaus draugas esu tik, parašius šį vardą kabutėse. Per vieną politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimą, kai konservatoriai nusprendė, kad mus reikia apjungti su jų partiją neištvėriau ir pasakiau, ką galvoju. Dvidešimt trejus metus buvau Varėnos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos skyriaus pirmininku, todėl leidau sau paprieštarauti. Pasikalbėjau tada su Druskininkų, Alytaus, Lazdijų draugais ir nutarėme su konservatoriais nesijungti.
Kalbėdamas iš to suvažiavimo tribūnos, A. Kubiliaus akivaizdoje pasakiau, kad, jeigu iš kapų atsikeltų partizanai, tarp jų ir du mano broliai, jie tikrai pasakytų: „Konservatoriai, išvalykite savo partiją nuo komunistų“.
Dabar jau nebesigilinu į tas politines peripetijas. Tik matau, kad daug kas ne taip turėtų būti.
