Tai rimtu veidu išdėstė ne cypėje sėdintis A.Paleckis ar jo sėbrai, bet europarlamentaras S.Jakeliūnas, pretenduojantis tapti Vilniaus meru. Kadangi jo galimybės yra kažkur žemiau nei grindjuostė, valstiečių europinis veidas po rinkimų galės ramiai baigti kadenciją Briuselyje kurdamas sąmokslo teorijas ir toliau skaitydamas postulatus, žodis į žodį primenančius Kremliaus propagandininkų giesmes.
Lietuvoje yra nuomonių įvairovė vien dėl to, kad S.Jakeliūnas gali laisvai pasakoti apie savo pažiūras, nors jos ir nesutampa su 90 procentų ar dar daugiau šalies gyventojų. Negana to, jis turi visišką teisę dalyvauti atvirai prorusiškų kanalų transliacijose, kaip pasielgė sutikęs duoti interviu L.Ragelskiui.
O jau autoritarizmas pas mus tokio lygio, kad srutas ant mūsų valstybės nuolat pilantis tas pats L.Ragelskis, kaip ir kiti į Maskvos dūdą pučiantys jutūbės sofos riteriai, niekieno nekliudomi verčiasi tuo, kas labai naudinga teroristinei valstybei.
Dėl teroristinių veiksmų tikimybės europarlamentaras tikrai teisus – turėdami tokį kaimyną nuo jų nesame apsaugoti. Net jei ir sėdėtume ramiai ir „neprovokuotume“, kaip siūlo S.Jakeliūnas. Net jei nebūtų plakato, kad V.Putino vieta – Hagos karo nusikaltimų teisme. Net jei žmonės masiškai neaukotų radarams, medikamentams ar kitiems dalykams, kurie reikalingi ukrainiečiams. Pamišėliai tai palaikytų silpnumu.
Kita vertus, smagu, kad priartėjus pirmosioms karo Ukrainoje metinėms pas mus atvirai atsiskleidžia tokie veikėjai – dėl to net ir R.Karbauskio karvėms bus lengviau atskirti grūdus nuo pelų.
Prie autoritarinio režimo priartėjusioje Lietuvoje nė plaukas nenukrito Maskvos patriarchatui iki šiol pavaldžios Lietuvos stačiatikių bažnyčios hierarchams. Pernai Lietuvos ortodoksų metropolitas Inokentijus dekretu pašalino iš kunigų net penkis dvasininkus.
Šie kreipėsi į aukščiausią stačiatikių valdžią – Visuotinį Konstantinopolio patriarchatą.
Neseniai atėjo atsakymas, kad kunigai turi būti grąžinti į savo pareigas. Tačiau užsirūstinęs Trakų vyskupas Ambrosijus ėmė postringauti, kad dvasininkai klaidingai apkaltino Bažnyčią, suklaidino Konstantinopolio patriarchą Bartolomėjų, tad šio sprendimas nieko nereiškia – jei jie drįs užsiimti kunigyste, tai grims nuodėmėn patys ir trauks žmones, kuriems teiks patarnavimus.
Pernai vasarą, kai Ukrainoje jau buvo žuvę tūkstančiai žmonių, vyskupas Ambrosijus nuvyko audiencijos pas patį Maskvos patriarchą Kirilą, dar žinomą kaip KGB bendradarbį Vladimirą Gundiajevą. Neva derėtis, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia taptų savavaldė.
Aišku, Maskvos patriarchato sudėtyje. Ne autokefalinė ir pavaldi tik Konstantinopoliui, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos. Mūsų stačiatikiams užtenka, kad ji būtų tokia tik vos vos nepriklausoma.
Kitaip ir negali būti. „Lietuvos stačiatikybė su Stačiatikių bažnyčios pilnatve susijungia būtent per Rusijos stačiatikių bažnyčią“, – tai išaiškino net ne Kirilas-Gundiajevas, o Lietuvos metropolitas Inokentijus.
Ir ką? Ir nieko – toliau sau vadovauja Bažnyčiai, kuri kol kas ne veiksmais, o tik žodžiais, ir tai greičiausiai dėl akių, pasmerkė Kremliaus pradėtą karą. Kažkoks per švelnus tas mūsų autoritarinis režimas. Visai ne toks kaip Latvijos diktatūra – juk kaimynai dar pernai priėmė įstatymą dėl Stačiatikių bažnyčios nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato. Siaubas, ar ne?
Lietuvoje, skirtingai nei teigia S.Jakeliūnas, kol kas nuomonių įvairovės apstu.
Vieni gali viešai aiškinti apie skiepų žalą ar naujausius ateivių ginklus, kiti, pavyzdžiui, Seimo nariai, kurpti draudimus prekybos centrams dirbti sekmadieniais ar parlamentarams naudotis kai kuriomis programėlėmis. Niekas už tai nesodins į belangę. O jei nepataikysi ir būsi nušvilptas – paties bėda.
