Žinomo verslininko ir dar žinomesnio kolekcininko keistą ginčą išnagrinėjęs Apeliacinis teismas nutarė savaip.
Teisėjų kolegijos nuomone, kolekcininkui Andrejui Balykai negalima taikyti visuomenėje įprastų logika grįstų taisyklių, tad įpareigojo verslininką Ryšardą Šablovskijų grąžinti 120 tūkstančių eurų vertės antikvarines vertybes.
Rekomendavo draugą
Ši istorija prasidėjo maždaug prieš 10 metų, kai didelės krovinių gabenimo bendrovės „Irsana“ savininkas R.Šablovskijus sumanė savo namų interjerą ir biuro patalpas papuošti brangiais antikvariniais daiktais. Verslininkas buvo įsitikinęs, kad tokios vertybės ne tik suteiks solidumo, bet ir bus gera investicija.
Kai apie savo sumanymą prasitarė artimam draugui – garsiam kikboksininkui Stanislavui Šestakui, jis pasiūlė šių daiktų įsigyti iš gerai žinomo kolekcininko A.Balykos.
S.Šestakas buvo itin artimas žmogus Šablovskijų šeimai – kai mirė jų sūnus, jis tarsi užėmė jo vietą, sutuoktiniai jį taip pat laikė sūnumi. Savo ruožtu kikboksininkas artimai draugavo ir su A.Balyka, kuris buvo S.Šestako dukters krikšto tėvas.
Tuo metu, kai R.Šablovskijus nutarė įsigyti antikvarinių vertybių, kolekcininko A.Balykos pavardė plačiai skambėjo – buvo teisiami 2008 metais jo namus apiplėšę nusikaltėliai.
Buvo teigiama, kad į vidų įsiveržę plėšikai žiauriai kankino A.Balykos šeimos narius ir pagrobė įvairių vertybių, kurių vertė – 15 milijonų eurų. Nors nusikaltėliai buvo sulaikyti, rasti pavyko tik dalį pagrobto turto.
Įsigijo keliolika vertybių
Susidomėjusi vertybėmis R.Šablovskijaus žmona Irina su S.Šestaku nuvažiavo į A.Balykos namus Dvarčionyse.
Kolekcininko tuo metu nebuvo, juos pasitiko A.Balykos žmona Janina. Moteris aprodė visą kolekciją.
Tuomet pirkėjai ypač patiko sidabrinių stalo įrankių rinkinys, tačiau J.Balyko pareiškė, kad šis rinkinys jau rezervuotas.
Vis dėlto po kurio laiko, 2012 metų gruodžio mėnesį, nešinas šiuo rinkiniu S.Šestakas atvyko į Šablovskijų namus ir pasakė, kad ankstesnis pirkėjas persigalvojo.
Anot R.Šablovskijaus, tada jis net nesiderėdamas už rinkinį S.Šestakui perdavė 14 tūkstančių eurų grynaisiais. Tai buvęs pirmas verslininko pirkinys.
Dar po poros savaičių tokiu pat būdu už 5 tūkstančius eurų buvo nupirkta sidabrinė žvakidė. Trečią pirkinį – 14 tūkstančių eurų kainavusį senovinį paveikslą „Jūros lobių aukojimas“ – R.Šablovskijus įsigijo po pusmečio, 2013 metų vasarą.
Iš viso nuo 2012 iki 2015 metų R.Šablovskijus tvirtino nupirkęs 15 antikvarinių vertybių už 120 tūkstančių eurų.
Tarp jų buvo paveikslai, arbatos ir kavos rinkinys, stalo įrankių rinkinys, sidabrinis indas džemui, sidabrinės žvakidės, vaisių vaza, porceliano figūrėlės. Brangiausiai įvertintas 25 tūkstančius eurų kainavęs paveikslas „Rojus („Edenas“)“.
Per tą laiką R.Šablovskijus akis į akį su A.Balyka nebuvo susitikęs. Tuo metu kolekcininko ir verslininko vaikai palaikė draugiškus santykius.
A.Balykos įmonėje dirbęs jo sūnus Alertonas kviesdavosi į svečius R.Šablovskijaus dukrą, aprodydavo kolekciją, supažindindavo su naujai įsigytais daiktais.
Kartais jis ir pats per savotišku tarpininku tapusį S.Šestaką perduodavo pirkti brangius daiktus.
Laišką suprato kaip reketą
Praėjus šešeriems metamas po paskutinio pirkinio verslininkas netikėtai gavo kolekcininko laišką, kuriame buvo reikalaujama sumokėti 120 tūkstančių eurų arba grąžinti visus daiktus.
A.Balyka tvirtino iki tol jokių pinigų negavęs, o taip ilgai laukęs, nes pasitikėjęs bendru pažįstamu S.Šestaku. Dėl šios priežasties jis esą net nesudaręs pirkimo ir pardavimo sutarčių.
„Aš gyvenu Paryžiuje, Lietuvoje būnu retai. Be to, pirkėjai prašė palaukti, tvirtino turintys įvairių verslo reikalų, privalo atsiskaityti su kreditoriais“, – aiškino A.Balyka.
Jis tvirtino sutikęs be pinigų atiduoti vertybes, nes pirkėjas esą prašęs leisti patikrinti, kaip jos įsikomponuos į namų ar biuro interjerą, ir tiktai po to apsispręsiąs, ar pirkti.
Prieš dvejus metus gautas kolekcininko laiškas nustebino ir supykdė R.Šablovskijų. Tokius kolekcininko veiksmus jis įvertino kaip turto prievartavimą.
„Jeigu jis turėjo kokių nors pretenzijų, kodėl per aštuonerius metus niekada nei tiesiogiai, nei per bendrą mūsų pažįstamą S.Šestaką jų neišsakė?“ – stebėjosi verslininkas.
Nieko nelaukdamas R.Šablovskijus parašė pareiškimą prokuratūrai ir pareikalavo už sukčiavimą ir turto prievartavimą A.Balykos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą.
Liudijo verslininko naudai
Vis dėlto tyrėjai kriminalo neįžvelgė, atsisakė kelti bylą, o tarpusavio santykius pasiūlė aiškintis civiliniame teisme.
A.Balyka taip ir padarė. Jis su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir paprašė įpareigoti R.Šablovskijų grąžinti 15 antikvarinių vertybių arba priteisti daiktų kainą – 120 tūkstančių eurų.
Teismo procesas iš pradžių krypo verslininko naudai. Paaiškėjo, jog garsus kolekcininkas neturėjo įrodymų, kad jam priklauso perduotos vertybės.
Be to, jis neturėjo licencijos prekiauti antikvariniais daiktais.
R.Šablovskijaus naudai liudijo net artimiausi A.Balykos žmonės.
Į teismo posėdį iškviesta kolekcininko žmona Janina papasakojo, kad jos sutuoktinis pirkėjams atiduodavo daiktus tik tada, kai jie sumokėdavo, ir tik labai retais atvejais neatsiskaičius leisdavo parsinešti į namus, kad potencialūs pirkėjai galėtų patikrinti, kaip daiktas dera prie namų interjero.
„Tiesą sakant, aš prisimenu tik vieną tokį atvejį. Tuomet pirkėjas norėjo įsigyti senovinę komodą ir jam buvo leista be pinigų šį baldą parsivežti į namus.
Tačiau kai po savaitės nebuvo gautas joks atsakymas, mano vyras kartu su sūnumi nuvažiavo pas tą pirkėją ir ant pečių parsitempė komodą“, – pasakojo kolekcininko žmona.
Palankius verslininkui parodymus teisme davė ir A.Balykos sūnus Alertonas: „Aš nieko negirdėjau, kad tėvas turėtų piktybinių skolininkų. 120 tūkstančių eurų – didelė suma, ir aš būčiau žinojęs, kad yra susidariusi tokia skola.“
Teisme liudijęs S.Šestakas teigė R.Šablovskijui perduodavęs A.Balykos vertybes, tačiau jokių pinigų negaudavęs.
Šios versijos kikboksininkas laikėsi ir po to, kai kiti liudininkai patvirtino savo akimis matę, kaip jam buvo perduodami grynieji pinigai.
Rėmėsi protingumu
Bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas A.Balykos ieškinį atmetė ir priteisė R.Šablovskijui daugiau kaip 4 tūkstančius eurų bylinėjimosi išlaidų.
„Akivaizdu, kad, pirkėjams neatsiskaičius už pirmąjį daiktą ir jo negrąžinus, savininkas toliau tokiam asmeniui neperduotų dar 14 daiktų, kurių bendra vertė – 120 tūkstančių eurų“, – teigiama teismo sprendime.
Teismas rėmėsi ir byloje esančiu elektroniniu susirašinėjimu tarp A.Balykos sūnaus ir R.Šablovskijaus dukters.
Viename 2020 metais išsiųstame laiške Alertonas Balyka susirašinėjimo draugę kartu su motina pakvietė užsukti pas juos į svečius ir apžiūrėti parduodamą servizą.
Nei šiame, nei kituose laiškuose apie skolą net nebuvo užsiminta.
Beje, bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas buvo įpareigojęs A.Balyką pateikti perduotų vertybių įsigijimo dokumentus.
Kolekcininkas pateikė daug įvairių sąskaitų apie įvairiuose aukcionuose pirktus daiktus, tačiau daugeliu atvejų tai buvo visai kitos vertybės.
Be to, pagal dokumentus, jas pirko ne A.Balyka, bet įvairios sostinės bendrovės.
Tačiau A.Balyka taip ir nesugebėjo pateikti jokio dokumento apie paveikslų, kurių bendra vertė – daugiau kaip 86 tūkstančiai eurų, įsigijimą.
Teisėjo apie tai paklaustas kolekcininkas atsakė, kad paveikslai – jo močiutės palikimas.
Kitokia verslo praktika?
Bet pralaimėjęs bylą A.Balyka nenuleido rankų. Jis pasisamdė buvusį ilgametį Vilniaus 3-iosios apylinkės teismo pirmininką advokatą Pavelą Borkovskį, kuris surašė apeliacinį skundą.
Byla buvo paskirta Apeliacinio teismo kolegijai, kuriai vadovavo geras P.Borkovskio pažįstamas ir buvęs jo pavaldinys sostinės apylinkės teisme Tomas Venckus.
T.Venckaus vadovaujama kolegija visiškai kitaip įvertino kolekcininko ir verslininko ginčą – įpareigojo R.Šablovskijų ir jo sutuoktinę per dešimt dienų sugrąžinti visas 15 antikvarinių vertybių ir dar priteisė beveik pusaštunto tūkstančio eurų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų nuomone, nieko keista, kad kolekcininkas, net ir negavęs pinigų, vieną po kito perduodavo brangius daiktus: „Pagal A.Balykos verslo praktiką įprasta laikinai keliems mėnesiams ar metams kitiems asmenims perduoti vertingus daiktus ir, pastariesiems jų neįsigijus, vėliau atsiimti.“
Tokią išvadą teismas padarė remdamasis A.Balykos pateiktais dokumentais, pagal kuriuos kolekcininkas įvairiems Lietuvos muziejams perduodavo eksponuoti savo kolekcijas, o po kurio laiko jas atsiimdavo.
Taip pat teismui kilo abejonių, ar R.Šablovskijus galėjo turėti 120 tūkstančių eurų grynųjų.
Nors tuo metu verslininko bendrovės apyvarta siekė 50 milijonų eurų, o pelnas – beveik pusę milijono eurų, teisėjų kolegija įrodymų apie turėtus pinigus pasigedo.
„Jie nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad apskritai galėjo turėti grynaisiais apie 120 tūkstančių eurų ir galėjo iš karto atsiskaityti su A.Balyka ar S.Šestaku, kai pastarasis atveždavo ginčo daiktus.
Atsakovai nepateikė įrodymų apie beveik 120 tūkstančių eurų sumos grynaisiais gavimo kilmę.
Be to, būtent atsakovai, būdami atidūs ir rūpestingi, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pinigų sumokėjimo faktą“, – teigiama Apeliacinio teismo sprendime.
Nors šis teismo sprendimas jau įsiteisėjo, galutinį tašką turėtų padėti Aukščiausiasis teismas. Verslininko advokatai jau parengė kasacinį skundą.
