Reakcija teisinga, nes panašaus pobūdžio pasakymai iškart patenka į informacinio karo lauką. Taip ir atsitiko, rusai nedelsdami V.Rupšio tekstą perkėlė į žodinę ir rašytinę savo propagandinę erdvę. Beveik nekomentavo.
Panašiai Rusijos visuomenei buvo pateiktas ir Izraelio atsisakymas teikti Ukrainai konkrečią oro gynybos sistemą.
Šiaip jau V.Rupšys teisus – savo šalies saugumas yra svarbiausia. Jeigu ko nereikia, galima ir duoti, dovanoti, parduoti. Visos valstybės taip elgiasi.
Tik iš anksto viduje susitaria, ką viešai pranešinės. Ginklų tiekimas Ukrainai nėra privalomas.
Vakarai prižadėjo ginklais ir konsultacijomis remti Ukrainą, tai ir daro, be šios pagalbos karas jau būtų seniai pasibaigęs Rusijos naudai.
Bet ne visų remiančiųjų galimybės vienodos. Vokietijos gynybos ministrė ne kartą yra viešai pasakiusi, kad tokių ginklų, kokių reikia Ukrainai, sandėliuose ji jau nebeturi.
Ar tai yra sutartas viešas pripažinimas, ar ministrės asmeninis sprendimas, sunku nustatyti.
V.Rupšys pasakė tiesą – negalima griauti savo šalies gynybos sistemos, bet problema yra ta, kad Lietuvos politikai ir komentatoriai aštriai kritikavo Vokietiją, vengiančią nedelsiant aprūpinti Ukrainą ginklais, o dabar patys lietuviai, užuot rodę pavyzdį, pradėjo svarstyti, kaip suderinti savo valstybės saugumą su parama.
Ukraina neįsižeis, nenusivils, nes žino, kad Lietuva, kaip ir ji pati, negamina oro saugumo sistemų, jas įsigyja, ir viskas kainuoja.
Kyla dar vienas klausimas – kodėl pradėjo blėsti prieš du tris mėnesius buvęs labai ryškus Vakarų karinės paramos Kijevui entuziazmas?
Lietuvoje kalbantys politikai, apžvalgininkai, ekspertai tiki Ukrainos pergale ir net per vieną dieną tai girdime po kelis kartus.
Už Lietuvos ribų, vakarietiškoje viešojoje erdvėje, esama įvairių nuomonių, tarp jų ir labai skeptiškų, dėl Ukrainos karinės sėkmės ir nebūtinai jos nupirktos Rusijos.
Henry Kissingeris ir Elonas Muskas nėra vieninteliai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys, patariantys Ukrainai pradėti derybas su V.Putinu, neatmetant laikinų nuolaidų dėl Rusijos okupuotų teritorijų.
Žinomas konservatyvių pažiūrų JAV politikas respublikonas, ilgametis „The American Conservative“ apžvalgininkas P.Buchanas rašo: „Mūsų gyvybinis interesas yra išvengti JAV ir Rusijos, turinčios branduolinį ginklą, konflikto.
Žinoma, tai gali prieštarauti Ukrainos strateginiam tikslui – visiškai susigrąžinti Krymą ir Donbasą.
Todėl reikia ieškoti sprendimo, kuris bent iš dalies patenkintų abi puses.“
Panašiai rašančių kituose JAV žiniasklaidos puslapiuose akcentas paprastas – jeigu konfliktas Ukrainoje užsitęs ir JAV išlaidos augs, Vašingtonas turės pradėti spausti Kijevą derėtis su Maskva.
Mūšiai Ukrainoje tęsiasi, kurios nors pusės aiškios persvaros nėra, Kijevas oficialiai pripažįsta, jog kontrapuolimas pietuose susilpnėjo ir atgijo Rusijos branduolinis šantažas. Niekam nebekyla abejonių, kad pagrindiniai įvykiai keliasi į kitus metus. Kartu ir išlaidos.
V.Zelenskis paramos iš Vakarų poreikius atvirai skaičiuoja milijardais dolerių. Ukrainos atstatymas matuojamas ne metais, o jau kartomis.
Ir tai tik įvertinant nuostolius iki dabar. O kokie skaičiai bus dar po metų?
Kaip vingiuos pulsuojanti fronto linija? Į kokius Ukrainos infrastruktūros objektus leisis šimtu procentų nenumušami dronai?
Mano žiniomis, jie intensyviai tobulinami.
Savaime suprantama, Ukrainą ginklais ir pinigais remiančios valstybės tai svarsto, prognozuoja ir skaičiuoja, kiek kainuos.
Todėl nenuostabu, kad atsiranda kokios nors trečiosios šalies, kur nors iš Afrikos, vadovas, kuris iš pradžių susitinka su V.Putinu, paskui su V.Zelenskiu ir perduoda šiam žinią, esą Kremlius sutinka derėtis.
Visi iš anksto žino drąsaus Ukrainos vadovo atsakymą, bet derybų organizavimas nuo to ir prasideda – svarbu „paleisti procesą“.
Dešimt metų vykusiame Irano ir Irako kare, kol buvo pasiektos paliaubos, buvo daug tarpininkų. Pasigirsta, kad dėl Ukrainos turėtų tartis Rusija ir JAV.
Beje, pradėjo daugėti „žinių“, kad V.Putinui jau galas. Neva virš diktatoriaus galvos jau kaupiasi juodi debesys, jo sveikata prastėja, o jeigu bus prarastas Chersonas, tai bus paskutinė vinis į karstą.
Anksčiau apie V.Putino pabaigą buvo sprendžiama iš drebančios kairės rankos, kūno judesių ir pan.
Kiek matoma, iki šiol nieko ypatingo neatsitiko. V.Putinas sako ilgas ir net emocingas kalbas pradedant karu ir baigiant kultūra, šaudo poligone, žvaliai dalyvauja Rusijos imperijos teritorinės plėtros palaikymo mitinguose.
Tikriausiai greitai apsilankys ir inkorporuotose teritorijose.
Po nesėkmės rytinėje fronto dalyje atsigavo ir naujai paskirtas Rusijos karinės invazijos Ukrainoje vadas S.Surovikinas: „Ką čia mes terliojamės su NATO ginkluojamais Ukrainos partizanų būriais? Rusija turi visas galimybes ir priemones priversti Kijevą kapituliuoti.“
Kuria linkme pasisuks įvykiai Ukrainoje, mano nuomone, daug priklausys nuo rinkimų lapkričio pradžioje JAV.
Jei susiaurės Vašingtono parama Kijevui, atitinkamai reaguos ir sąjungininkai, Berlynas jau seniai lūkuriuoja.
Didelė tikimybė, kad tada prasidės ne vieno mėnesio derybinė procedūra.
