Istorijos tyrinėtojas, „Praeities žvalgo“ projektu išgarsėjęs visuomenininkas Šarūnas Jasiukevičius įsitikinęs, kad Lietuva karui dar nepasiruošusi. Anot jo, Lietuvoje nėra nei vienos slėptuvės civiliams, pabėgti iš šalies karo atveju būtų itin sudėtinga, todėl vienintelė reali galimybė gyventojams – įsitvirtinti ir gintis. Tačiau ir šiuo atveju susiduriama su civilių karinio pasirengimo problema.
Tačiau, kaip pabrėžia portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai, šiuo metu karinės agresijos grėsmė Lietuvai yra sumažėjusi, todėl, mokydamasi iš Ukrainos patirties, šalis turi pakankamai laiko bei galimybių pasiruošti bet kokioms ekstremalioms situacijoms. Ką dar galime padaryti?
Slėptuvės – nė vienos
Pagalbą Ukrainos kariams renkantis ir vežantis visuomeninkas Š.Jasiukevičius, stebėdamas nuožmią ir sėkmingą ukrainiečių kovą prieš rusų okupantus, įvardijo tam tikrus iššūkius, su kuriais, karinės agresijos atveju, tikėtina, susidurtų Lietuva.
Pirmoji problema, anot jo – tai, kad Lietuva nekūrė savo civilinės gynybos sistemos, o dabartiniai kolektyvinės apsaugos statiniai palikti dar Sovietų Sąjungos nuo Šaltojo karo laikų.
„Civilinės gynybos sistema kažkiek laiko buvo prižiūrima, paskui buvo nuspręsta, kad jos Lietuvai nereikia ir viskas buvo apleista. Tai, kas dabar vadinama civilinės gynybos sistema, apsiriboja ženklais, kur žmonės gali susirinkti, lauke arba patalpose, bet tos patalpos dažniausiai yra mokyklos, salės, vietoj bunkerių – požeminės perėjos“, – kalbėjo Š.Jasiukevičius.
Būtent mokyklos, bažnyčios ir panašios vietos buvo tos, kurias rusų kariai Ukrainoje atakavo vienas pirmųjų.
„Nėra prasmės komplektuoti žmonių jokiuose visuomeninės paskirties civiliniuose objektuose, kurie nėra apsaugoti ir įtvirtinti. Vienintelė prasmė tose vietose komplektuoti žmones – jeigu nori vienu metu daugiau nužudyti. Jeigu žmonės yra prasisklaidę daugiabučiuose, tai raketa, pataikiusi į daugiabutį, jo viso nesugriauna. Bet jeigu 300 daugiabučio gyventojų sukoncentruoji į vieną mokylos aktų salę, tai vienu kartu visi 300 ir žūsta“, – Š.Jasiukevičius.
„Matėme, kad Mariupolyje į teatrą žmonės buvo sukomplektuoti, o teatrą paėmė ir susprogdino“, – pridūrė jis.
Visuomenininkas įsitikinęs, kad turint tokį kaimyną, kaip Rusija, neturėtų būti išduodami statybos leidimai namams, kurie yra be slėptuvių.
„Ar tai bunkeris po žeme, ar rūsys, ar tai namo centre įrengtas vienas kambarys, kuris yra tvirtas, kuris, griūnant namui, nesugriūtų. Jį nėra sudėtinga padaryti, tai nėra finansiškai brangu. Tiesiog turi būti toks standartas. Izraelis, Šveicarija, šalys, kurios gyvena šalia pavojaus, jie tą supranta ir tai daro“, – kalbėjo Š.Jasiukevičius.
Evakuacijos iššūkiai
Be to, Š.Jasiukevičiaus teigimu, karo atveju evakuacija iš Lietuvos būtų itin sudėtinga.
„Iš Lietuvos evakuotis praktiškai nėra kur. Pirmiausia, Lietuvos teritorija yra per maža, kad būtų kur trauktis. Matėme Ukrainos pavyzdį – frontas judėjo tokiu greičiu, kad 100 kilometrų nuo sienos praktiškai yra vienos dienos reikalas.
Jei į Lietuvą įeis iš visų pusių, jei iš Rusijos ir Baltarusijos per 100 kilometrų įeis, tai nelabai ir bus kur trauktis. Prie jūros? Baltijos jūra iš Kaliningrado laivai gali atplaukti.
Mūsų vienintelė viltis – Suvalkų koridorius, kuris iš esmės yra du siauri keliai, kurie staigiai užsikimštų vien Alytaus gyventojais, jeigu apskritai jie būtų pravažiuojami, jeigu Suvalkų koridorius nebūtų apšaudomas. Realiai uždaryti koridorių yra labai lengva – užtektų vienos diversantų grupės, kuri užminuotų kelią, susprogdintų kelis automobilius ir tas kelias užsikimštų, o tada visus stovinčius eilėje šaudytų. Matome, kas vyksta Ukrainoje – būtent taip ir daroma“, – pastebėjo jis.
Anot Š.Jasiukevičiaus, diversantų grupės, kurios žymėjo objektus griovimui Kijeve, atvyko į Ukrainą dar prieš dvejus metus – čia įsidarbino, susirado draugų ir gyveno pilnavertį gyvenimą, o atėjus momentui, buvo aktyvuoti ir atliko savo užduotį.
„Net neabejoju, kad tokios grupės veikia ir Lietuvoje. Turime gerai žinomų antivalstybininkų, kurie viešai reiškiasi, bet pažiūrėkime, kas darosi komentaruose žiniasklaidoje, feisbuke – yra pilna žmonių, kurie nesijaučia Lietuvos piliečiais, kurie tik laukia, kol ateis rusai ir galės įvesti savo tarybų valdžią“, – neatmetė jis.
Todėl neturint slėptuvių ir patikimų evakuacijos kelių, Š.Jasiukevičiaus teigimu, vienintelė reali galimybė gyventojams – įsitvirtinti ir gintis. Tačiau ir šiuo atveju, anot jo, Lietuva susiduria su gynybai nepasirengusių civilių problema.
Š.Jasiukevičius pastebi, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nežino, kaip naudotis ginklais, nemoka kariauti.
„Jei žmogus moka šaudyti, dar nereiškia, kad jis moka kariauti – tai reiškia, kad jis moka šaudyti ir gali greitai ir lengvai numirti. Lietuvoje nėra nei karinio parengimo, nei civilinės gynybos pratybų mokyklose, net ir jaunimui, taip pat nėra privalomos karo tarnybos“, – įvardijo jis.
Trys pamokos Lietuvai
Vis dėlto, Š.Jasiukevičiaus teigimu, Lietuva gali pasimokyti iš Ukrainos patirties ir stebėti, kas labiausiai pasiteisino, kas svarbiausia, ir dar gali tinkamai pasiruošti visoms grėsmėms.
„Pirmas dalykas yra sienų apsauga – per sieną niekas negali praeiti, absoliučiai, turi būti gelžbetoninės tvoros. Apie į Lietuvą atėjusius ekonominius migrantus sužinojome, kai jie pradėjo po miestus vaikščioti. Jeigu kiekvienas iš jų būtų atsinešęs ginklą, tai Lietuvai tikrai būtų liūdna.
Antras dalykas – normali oro gynybos sistema, kuri ne tik fiksuoja, bet gali numušti ne tik raketas bei lėktuvus. Labai svarbus dalykas, kam nebuvo ruošiamasi – dronai. Rusija naudoja tiek puolamuosius, tiek žvalgybinius dronus, o radarai yra per mažai jautrūs, kad juos užfiksuotų.
Trečias, pagrindinis punktas – gyventojų paruošimas gynybai. Tiek civilinei gynybai, tiek ir kovai. Tiek suaugę gyventojai, tiek vaikai mokyklose turi praeiti visą įmanomą karinį parengimą. Izraelyje vaikai moka automatais naudotis, žino, kaip dujokaukę užsidėti. Lietuvoje niekas nieko nemoko“, – pabrėžė jis.
Š.Jasiukevičius įsitikinęs, kad gyventojų pasiruošimui gintis būtinas visuotinis karinis parengimas be jokių išlygų.
„Pacifistai kariuomenėje gali košę virti – nebūtina šaudyti. Kariuomenėje yra įvairių pareigų, kurias gali atlikti įvairių įsitikinimų žmonės. Bet išligų negali būti. Tada jau galima kalbėti apie civilinės gynybos sistemą, apie slėptuvių statybą“, – teigė jis.
Š.Jasiukevičius svarsto, kad nesirūpinimas slėptuvėmis, civilių neruošimas gynybai susijęs su visuomenėje vyravusiu įsitikinimu, kad Rusija pasikeitė.
„Rusija nepasikeitė – praėjo 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo, rusai iki Vokietijos prievartavo moteris, žudė vaikus, grįždami darė tą patį. Niekas nepasikeitė. 80 proc. rusų nebuvo niekur išvykę iš savo gyvenamosios vietos – karas jiems yra būdas išlįsti iš savo srutų duobės. Jie naudojasi karu kaip būdu turistauti – jie atvažiuoja, pamato, kaip civilizuotas pasaulis gyvena, kyla pavydas, neapykanta ir tada pradeda visus žudyti. 80 metų praėjo, niekas nepasikeitė“, – kalbėjo Š.Jasiukevičius.
Karinis parengimas – jau pakeliui?
Krašto apsaugos ministerijos (KAM) mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento atstovas, kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas portalui lrytas.lt teigė, kad Lietuvoje yra visos reikalingos sąlygos kiekvienam šalies piliečiui suteikti pradinį karinį pasirengimą, tačiau tam reikia politinės valios.
„Tai būtų naudinga, nes agresorių, kokį turime pašonėje, gali sustabdyti tik kita jėga – visos kitos kovos priemonės, pavyzdžiui, nesmurtinis pasipriešinimas, bus kaip papildas.
Jeigu visuomenė išmanys elgesį su ginklu, turės bent elementarius pagrindus, tai leis greičiau juos integruoti į tam tikras užduotis. Tačiau tai yra valstybės pasirinkimas, kokį tikslą nori pasiekti per trumpą laiką.
Pavyzdžiui, sovietmečiu, kad ir kaip jį skeptiškai vertintume, mokyklose buvęs privalomas karinis rengimas suteikė mums pradinių įgūdžių elgtis su ginklu, net šaudyti, ir mes visa tai panaudojome 1991-1993 metais kurdami kariuomenę. Išmanėme statutus, elementarias taisykles, ginkluotę, ir mums tai pravertė prieš tą patį agresorių.
Iš karto sustiprėtų visuomenės įsiliejimas, o užduočių yra daugybė – infrastruktūros objektų apsauga, patruliavimai ir panašiai, kur ginklo reikia, bet nėra būtini galingi kariniai pasirengimai. Tai mus sustiprintų“, – pabrėžė atsargos majoras.
Vis dėlto, valdžios atstovai nesnaudžia. A.Daugirdo teigimu, šiuo metu yra svarstomas privalomas krašto gynybos modelis gimnazistams – vertinamas poreikis, turinio platumas – ko ir kiek reikėtų mokyti, kas tai galėtų daryti, svarstoma, ar reikėtų įtraukti supažindinamą su koviniu ginklu.
Atsargos majoras pabrėžia, kad šalis turi reikiamus pajėgumus visų piliečių apmokymui – Lietuva, anot jo, nuklota kariniais daliniais, tačiau tuo pačiu A.Daugirdas neabejoja, kad šis klausimas bus aštrių diskusijų objektas, pavyzdžiui, nuogąstaujant, ar tokia priemone nebus sukelta kriminalinė banga ar kitos galimos problemos.
Evakuacija – dar prieš karą
Tuo metu vertindamas piliečių evakuacijos iš šalies galimybes karo atveju, A.Daugirdas patikino, kad gyventojai būtų evakuojami dar iki karinių veiksmų.
„Karo metu evakuacija bet kur yra sudėtinga. Esame uždaryti kaip puode, iš visų pusių vyktų vienokie ar kitokie kariniai veiksmai, nebūtų laisvo judesio į išorę. Ar atidarytų evakuacinius, humanitarinius koridorius, priklausytų ne nuo paprasto piliečio. Matome, kaip Ukrainoje gali paskelbti koridorių, bet niekas juo neišleis.
Reali evakuacija – iki karo. Tai yra tai, ką dabar daro kai kuriuose Ukrainos regionuose, kur nujaučiama, kad bus sunkūs mūšiai – stengiamasi civilius evakuoti dabar“, – nurodė atsargos majoras.
Alternatyvos slėptuvėms
Tuo metu atsakydamas, kur, karo atveju, civiliams reikėtų slėptis nuo oro atakų, A.Daugirdas teigė, kad idealaus atsakymo šiuo atveju nėra, nes šalyje nėra idealiai tokiems atvejams pritaikytų slėptuvių.
Beveik 2 tūkst. kolektyvinės apsaugos statinių, kurie yra Lietuvoje ir kuriuose, esant grėsmei, galėtų slėptis per 40 proc. šalies gyventojų, atsargos majoro teigimu, nėra skirti apsisaugojimui nuo oro atakų.
„Kolektyvinės saugos statiniai skirti atvejams, jeigu savo būsto netenki. Tai nėra slėptuvės, jos pagal savo kilmę nėra skirtos žmonėms subėgti – jeigu neturi kur prisiglausti, tada eini į tokią vietą. Jeigu ten yra tinkamos kokybės rūsiai, kažkiek ta apsauga didėja, tačiau jeigu nėra atsarginių išėjimų, ji rizikinga, ką matėme Mariupolyje.
Tačiau turime alternatyvas tiems kolektyviniams saugos statiniams – nuo savo namo rūsio iki atokesnėje vietovėje esančio būsto. Reikėtų žiūrėti strategiškai, kad nebūtų prie valstybės pastatų, prie karinių bazių, stambių infrastruktūros objektų, kuriuos gali bombarduoti“, – patarė atsargos majoras.
„Nieko labai paguodžiančio ir optimistiško, bet turime laiko ir galimybių ruoštis ir būti geresnėje situacijoje negu šią akimirką“, – pabrėžė jis.
