Profesorius V. Sinkevičius priminė netikėtą lietuvių kreipinį į M. Gorbačiovą, apie kurį žino retas

Tie žmonės, kurie maršuose šaukia, kad čia diktatūra, nelaisvė ar dar kažkas – jie negyveno nelaisvėje. Tegul nuvažiuoja į Baltarusiją, išeina su kokiu nors plakatu ir pašūkauja. Labai greitai tas noras praeitų“, – sako profesorius Vytautas Sinkevičius, teisininkas, vienas iš Kovo 11-osios Akto rengėjų.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengtoje paskaitoje kovo 9-ąją prof. V. Sinkevičius pasidalino savo prisiminimais ir įžvalgomis apie tai, kaip buvo rengiamas Kovo 11-osios Aktas.

Paskaitą profesorius pradėjo nuo Akto priešistorės. 1990-ųjų vasario 24-ąją, po 50 metų pertraukos, įvyko pirmieji demokratiniai, laisvi rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (AT). Iki tol viską spręsdavo Komunistų partijos Centrinis Komitetas.

„Nuo 1940 metų į rinkimus „ateidavo“ 99 proc. rinkėjų. Iš jų 99,9 proc. „balsuodavo“ už iškeltą kandidatą, o kandidatus galėjo kelti iš esmės tik komunistų partija. Jeigu kas nors pamėgintų iškelti kitą kandidatą, jis būtų apkaltintas, kad pažeidžia Konstituciją, nes joje buvo parašyta:

„Komunistų partija yra vadovaujanti visų įmonių, įstaigų, organizacijų jėga“. Kitaip tariant, Komunistų partija buvo valdanti ne todėl, kad laimi rinkimus, o todėl, kad tai buvo parašyta Konstitucijoje. Kad ateitų rinkėjai, rinkimų vietose buvo rodomi filmai, vykdavo koncertai.

Svarbiausia, veikdavo bufetai, kuriuose būdavo deficitinių prekių: žaliųjų žirnelių, pieniškų dešrelių. Tai, kas mums dabar nesuvokiama“, – sovietmetį susirinkusiems priminė Mykolo Romerio universiteto prof. V. Sinkevičius.

Nuo pat 1940 m. sovietinės okupacijos iki nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais Lietuvoje viską spręsdavo Sovietų Sąjungos komunistų partija, jos CK. „Vadinamos LTSR Aukščiausiosios Tarybos nebuvo parlamentai, nebuvo tautos atstovybės, nes jos būdavo komunistų partijos paskirtos, o ne išrinktos. Laisvų ir demokratinių rinkimų nebuvo.

Buvo tik jų inscenizacija, fikcija. Tada kitokių Aukščiausiųjų Tarybų ir nereikėjo, nes jos galėjo tik klusniai patvirtinti tai, ką prieš tai nutardavo kompartijos CK. „Lietuvos TSR“ taip pat nebuvo valstybė, nebuvo Lietuvos valstybingumo forma. Ji atsirado ne tautos valia, o iš neteisėto liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. sprendimo“, – paaiškina teisininkas.

Į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjus persitvarkymui („perestroikai“), sąjunginės respublikos gavo daugiau savarankiškumo, atsirado daugiau viešumo, teisę kelti kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą įgijo ir kitos visuomeninės organizacijos.

1988 metais susiformavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Profesorius pabrėžia, jog antrasis žodis pasirinktas neatsitiktinai – tai lyg skydas, apsauga, kad būtų galima atsikirsti: „Jei trukdysite mums veikti, trukdysite ir M. Gorbačiovui persitvarkyti“. Bet tikrasis „Sąjūdžio“ tikslas buvo atkurti nepriklausomybę.

Pirmuosiuose laisvuose AT rinkimuose 1990-ųjų vasarį Sąjūdis pasiekė triuškinančią pergalę. Jo rinkiminėje programoje buvo nurodytas nepriklausomybės atkūrimas. Tauta, išrinkdama „Sąjūdžio“ deputatus, suteikė jiems mandatą atkurti nepriklausomybę. Nuspręsta, kad tai bus ne nauja valstybė, o tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės tąsa.

„Bet ar 1990 m. egzistavo tarpukario Lietuvos valstybė? Faktiškai valstybė buvo okupuota ir aneksuota, tačiau teisiškai – egzistavo. Užsienyje veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės, svarbiausia – prie Šventojo Sosto ir Vašingtone. Veikia todėl, kad kitos valstybės nepripažino sovietinės okupacijos ir aneksijos“, – pasakoja teisininkas.

Antroji institucija, kuri rodė, kad iki 1990 m. teisiškai egzistavo tarpukario Lietuvos valstybė – tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Taryba, kurią 1949 m. įsteigė visų Sovietų Sąjungai Lietuvoje besipriešinančių partizanų junginių vadai. 1999 m. Seimas priėmė įstatymą, teigiantį, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje buvo vienintelė teisėta valdžia.

1990 m. vasario 24 d. išrinkta LTSR Aukščiausioji Taryba savo esme buvo visiškai kitokia negu ankstesnės Aukščiausiosios Tarybos, nes ji buvo išrinkta laisvų ir demokratinių rinkimų būdu. Tai buvo tikroji tautos atstovybė.

„Reikėjo atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip valstybės ir nuo ankstesnių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų. Pirmiausia priimama Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“. Pagal ją ši Aukščiausioji Taryba nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 valandos vadinama „Lietuvos Aukščiausiąja Taryba“.

Po to priimamas įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, visur vartoti vienintelį pavadinimą „Lietuvos Respublika“, sutrumpintai Lietuva“, – Kovo 11-osios Akto rengimą primena V. Sinkevičius. Taigi, iš „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos“ atsirado „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba“. Tik ji galėjo atkurti nepriklausomybę.

„Negalima sakyti, kad Lietuva išėjo, pasitraukė iš Sovietų Sąjungos. Ne – teisiškai Lietuvos Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo, Lietuva teisiškai jai niekada nepriklausė. Tai ne Lietuva 1990 metais išėjo iš Sovietų Sąjungos, o Sovietų Sąjunga išėjo iš Lietuvos po 50 metų neteisėto čia buvimo. Taip mes turime suprasti savo istoriją. Kitokios istorijos sampratos būti negali“, – patikslina kartais panaudojamą klaidingą formuluotę V. Sinkevičius.

Teisininkas prisimena, kad kovo 9 ir 10 dieną vykusiuose deputatų posėdžiuose netrūko ir dvejonių: kai kurie deputatai matė pavojus ir bijojo „forsuoti“, skubėti, taip galimai pakenkiant Lietuvai.

Pasak jo, abejonės buvo pagrįstos – niekas nežinojo, ką darys Maskva, ar Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo prasidėti kovo 12 d., nepareikalaus iš M. Gorbačiovo „Lietuvoje įvesti tvarką“, ar neatsiųs tankų ir kariuomenės, ar nenuslopins nepriklausomybės. Visgi, po V. Landsbergio pokalbio telefonu su Stasiu Lozoraičiu, ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Jungtinėse Valstijose, nuspręsta – kovo 11-ąją bus paskelbta nepriklausomybė.

Galutinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto pamatas – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. deklaracija, kurie niekada nebuvo nustoję galioti. Akto tekste nurodoma, kad atstatomas svetimos jėgos panaikintas suverenių galių vykdymas.

„Matot, nėra rašoma, kad atstatoma valstybė: Lietuvos valstybė teisiškai egzistavo ir sovietinės okupacijos sąlygomis, tik buvo suvaržyta galimybė vykdyti suverenias galias. Jos teritorija vientisa, nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Lietuva pareiškia ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio, tautinių bendrijų teises ir pradeda realizuoti suverenitetą“, – pagrindinius akto teiginius įvardija V. Sinkevičius, paaiškindamas, kad jie turi potekstę – pavyzdžiui, teritorijos nedalomumas reiškia, jog niekas negali reikalauti, kad Lietuva kažkam grąžintų Vilnių ar Klaipėdą.

Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo priimtas vėlų kovo 11 d. vakarą, po balsavimo, kuriame 124 deputatai balsavo „už“, o šeši susilaikė. „Deputatai plojo, iš tiesų tada atrodė, kad stogas pakils, nes buvo toks džiaugsmo pliūpsnis. Aš niekad tokio nesu regėjęs ir tikriausiai niekad tokio nebus“, – prisimena teisininkas.

Valstybė negali gyventi be konstitucijos. Kovo 11-ąją buvo nutarta ir atkurti 1938 m. Konstituciją. Tai buvo nedemokratinė konstitucija, pagal ją – visa valdžia prezidento rankose, tačiau buvo svarbu atkurti paskutinę konstituciją, kuri galiojo iki sovietinės okupacijos. To reikėjo, siekiant dar kartą patvirtinti Lietuvos tarpukario valstybės tęstinumą.

Tačiau gyventi pagal 1938 metų Konstituciją būtų buvę sunku, todėl jos galiojimas netrukus buvo sustabdytas ir priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas (Laikinoji Konstitucija), kurio straipsniai buvo vėliau nuolat keičiami, siekiant, kad jie atitiktų sparčiai kintančią padėtį šalyje.

Kitą dieną, kovo 12-ąją, Aukščiausioji Taryba nutarė kreiptis į tuometinį Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Michailą Gorbačiovą ir pranešti, kad Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę – pasiūlyti pradėti derybas, sureguliuoti klausimus, kylančius iš nepriklausomybės atkūrimo.

„Susirenkama V. Landsbergio kabinete, kuriamas kreipimasis į M. Gorbačiovą. Tekstą V. Landsbergis diktuoja rusų kalba, puikiai valdo kiekvieno žodžio niuansus. Dėl teksto daugmaž sutarta. Tačiau – kaip kreiptis? Tuomet buvo įprasta kreiptis „draugas“.

V. Landsbergis lyg tarp kitko sako: „Jo Prakilnybei Michailui Gorbačiovui“. Visi nuščiūva“, – prisimena V. Sinkevičius. Anot jo, kai apie šį laišką pasklido žinia Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime, šis kreipinys jiems padarė didesnį įspūdį, nei tai, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

„Apie Nepriklausomybės aktą suvažiavimo dalyvius informuoja Vaidotas Antanaitis: „Apgailestauju, kad jums, Michailai Sergejevičiau, ir jums, gerbiami deputatai, turiu sugadinti nuotaiką, bet turiu pasakyti, kad Lietuva atkūrė nepriklausomybę, ir dabar mes būsime stebėtojai šiame suvažiavime. Ar dar turiu šiek tiek laiko?

Noriu paprašyti, kad E. Bičkauskas įteiktų Jums nepriklausomybės dokumentus“. M. Gorbačiovas šaiposi: „Nu, kaip stebėtojui mes Jums dar pridėsime laiko“. Tuo metu E. Bičkauskas supranta, kad turi puikų šansą. Jis pakyla, prieina prie M. Gorbačiovo ir visai salei matant įteikia jam Nepriklausomybės dokumentus. Į tai nukrypsta televizijų kameros, visa Sovietų Sąjunga ir užsienio valstybės mato, kad M. Gorbačiovas pats juos paima į rankas“, – vieną iš kertinių momentų prisimena profesorius.

Kovo 15 d. M. Gorbačiovas pareikalavo, kad Nepriklausomybės aktas būtų atšauktas, jeigu ne – Lietuva negaus naftos, dujų, medienos, metalų. Balandį prasidėjo blokada. Tuometinis JAV valstybės sekretorius James Baker paklausė sovietų užsienio reikalų ministro Eduardo Ševarnadzės, ar juos tenkintų, jei Lietuva pristabdytų Kovo 11-osios akto galiojimą – paskelbtų jam moratoriumą.

„JAV pasakė tiesiai: milijardai dolerių kreditų nebus suteikti, jeigu nebus nutraukta blokada, jeigu su Lietuva nepradėsite derėtis. Reikia rasti išeitį. JAV prezidentas George‘as Bushas parašo laišką Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui ir Prancūzijos prezidentui François Mitterand: „Parašykite Vytautui Landsbergiui, kad galbūt galima pristabdyti Kovo 11-osios aktą, ir tai atvertų kelią deryboms sureguliuoti tuos klausimus, kurie rūpi jūsų nepriklausomybei“, – pasakoja V. Sinkevičius.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tuomet birželio 29 d. priėmė pareiškimą, kuriuo nurodoma, kad, jei bus pradėtos derybos su Sovietų Sąjunga, nuo šių derybų pradžios bus paskelbtas šimto dienų moratoriumas Kovo 11-osios Aktui. Šis moratoriumas nereiškia, kad aktas įšaldomas, juo sustabdomas ne paties akto galiojimas, o tik iš jo kylantys teisiniai veiksmai. Blokada buvo nutraukta jau kitą dieną. Galiausiai, moratoriumas taip ir neįsigaliojo, nes derybos tarp Lietuvos ir SSRS nebuvo pradėtos.

V. Sinkevičius prisimena, kaip kiek anksčiau, 1990 m. birželio 12-ąją, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai atvyko į Maskvą pokalbiui su M. Gorbačiovu. Tą dieną rinkosi Sovietų Sąjungos Federacijos Taryba, visų sąjunginių respublikų AT pirmininkai, buvo aptariama rengiama atnaujinta SSRS sutartis. Sąjunginių respublikų vadovai atsistoja ir lyg pavaldiniai aiškinasi M. Gorbačiovui, sako, kad jie pritaria sutarčiai. M. Gorbačiovas pabandė į keblią padėtį pastatyti Vytautą Landsbergį, paklausdamas jo: „O ką Jūs galvojate apie atnaujintą Sovietų Sąjungos sutartį?“.

„V. Landsbergis vėliau yra pasakojęs: „Aš galvoju: palauk, o kas jis man yra? Jis sėdi, tai ko aš čia turiu stotis? Likau sėdėti. Aš jam sakau tiesiai – „Neturiu jokios teisės kištis į kitos valstybės vidaus reikalus. Mums svarbu, kokia jūs būsite valstybė, jeigu taiki ir draugiška, ir mums bus gerai“, – LR Aukščiausios Tarybos Pirmininko žodžius prisiminė V. Sinkevičius.

Profesorius priduria, kad Kovo 11-osios Aktą ir kitus nepriklausomybės atkūrimo dokumentus rengė deputatų komisija, kuriai vadovavo V. Landsbergis. Komisijoje taip pat buvo deputatai Č. Stankevičius, R. Ozolas, V. Andriukaitis, K. Lapinskas, V. Katkus, E. Klumbys, A. Saudargas. „Buvo nuolat konsultuojamasi su S. Lozoraičiu – Lietuvos atstovu JAV ir prie Šv. Sosto.

Jo patarimai buvo labai vertingi. Dėl kiekvieno žodžio ir sakinio buvo daug kartų tariamasi, kad neįsiveltų net mažiausias netikslumas. Projektai buvo parengti per savaitę, nuo kovo 3 iki 9 dienos. Man teko didelė garbė, kad kaip teisininkas buvau pakviestas dirbti šioje komisijoje. Buvo didelė laimė iš arti matyti, kaip atgimsta nepriklausoma ir laisva Lietuva. Saugokime ir puoselėkime tai, ką turime“.