Prof. P. Aleknavičiaus darbai įvertinti ne vienu apdovanojimu, tačiau net aukščiausi įvertinimai nepajėgūs atspindėti visų Profesoriaus atliktų darbų svarbos, daugeliui suteiktos pagalbos šviesos, didžiulės meilės Tėvynei, jos žemei ir žmonėms.
2016 m. P. Aleknavičius apdovanotas Nacionalinės žemės tarnybos garbės ženklu. Garbingas apdovanojimas Profesoriui skirtas siekiant įvertinti jo svarų indėlį plėtojant mokslinę tiriamąją ir publicistinę veiklą bei populiarinant žemėtvarkos specialisto profesiją. 2018 m. prof. P. Aleknavičiui įteiktas Atminimo medalis „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“, 2020 m. – M. Krupavičiaus atminimo medalis, kuriuo apdovanojami asmenys už nuopelnus Lietuvos žemėtvarkos sistemai, už indėlį į naujausių laikų Lietuvos žemėtvarkos raidą, už mokslinę veiklą žemėtvarkos srityje ir kitus svarbius darbus žemės administravimo srityje. Dar 1976 m. P. Aleknavičiui (kartu su kitais) buvo suteikta valstybinė premija už Lietuvos žemės ūkio rajonų planavimą.
Prof. Pranas Aleknavičius gimė 1941 m. balandžio 10 d. Prienų r. Nibrių kaime. 1959 m. baigė Jiezno vidurinę mokyklą. Studijavo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurią baigė 1964 m., įgydamas žemėtvarkos inžinieriaus profesiją. Jau studijų metais pasižymėjo ypatingu darbštumu, reiklumu sau, didžiule meile knygai, troškimu visapusiškai tobulėti. Bet vien „moksliuku“ klasės ar studijų draugai Prano pavadinti negalėtų, nes dar ankstyvoje vaikystėje įsižiebusi jo meilė muzikai, akordeono akordams, šiltais garsais liejosi į daugelio širdis. Susibūręs ansamblis buvo laukiamas akademijos, miesto šventėse, draugų vestuvėse. Ne vienam bičiuliui Pranas buvo ir fizinės ištvermės ugdymo pavyzdžiu. Ar daug surastume tokių žmonių, kurie ties Birštonu ne kartą yra perplaukę Nemuną? O Pranas jaunystėje tai darė dažnai.
Nuo 1966 m. prasidėjo intensyvi P. Aleknavičiaus darbinė veikla. 23 m. jis dirbo tuomečiame Respublikiniame žemėtvarkos projektavimo institute, iš pradžių – Vilniaus, o nuo 1971 m. – Kauno žemėtvarkos skyriuje. Atliekami darbai leido gerai pažinti didžiąją dalį gimtosios šalies teritorijos, prisidėti ne tik surenkant ir susisteminant informaciją apie Lietuvos žemę, bet kartu ir planuoti jos tolimesnį naudojimą.
Instituto vadovai puikiai suprato, kad su žemės tvarkymu ir naudojimu susiję darbai turi būti moksliškai pagrįsti, todėl Kauno skyriuje įsteigė mokslinių tyrimų grupę, kurios vadovu buvo paskirtas P. Aleknavičius. Atkūrus šalies nepriklausomybę, tuometėje Valstybės įmonėje Valstybiniame žemėtvarkos institute 1990 –1991 metais P. Aleknavičius ėjo vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo pareigas. Į dar audringesnį darbų sūkurį P. Aleknavičiui teko įsilieti pradėjus šalyje vykdyti žemės reformą. Laukė nauji, labai sunkūs darbai, didele našta užgulę žemėtvarkininkų pečius. Padėti formuoti žemės politiką P. Aleknavičius buvo kviečiamas į atsakingas valstybės įstaigas. 1992 m. jis dirbo Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pavaduotoju, 1993 – 1994 metais – šios ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktoriumi. 1995 – 1996 metais – Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoju, 1997–1999 metais – VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktoriaus pavaduotoju, 2001 – 2004 metais – žemės ūkio ministro patarėju.
Vykdant žemės reformą, teko pildyti daugelio Lietuvos žmonių ilgą laiką giliai širdyje nešiotas svajones – susigrąžinti turėtą žemę, kad vėl taptų jos šeimininkais. Kadangi 50-ies metų šalies okupacijos laikotarpis įnešė daug pokyčių, reikėjo rasti sprendimus, kaip tinkamiausiai tai atlikti, kad ne tik buvusieji žemės savininkai, bet ir esami žemės naudotojai nebūtų nuskriausti. P. Aleknavičiui teko prisidėti kuriant ne vieną teisės aktą, reikalingą žemės reformos darbams atlikti. Todėl ne vienas jo bendražygis šią reformą šiandien siūlytų vadinti Prano Aleknavičiaus vardu. Deja, neretai teisės aktų rengėjams, pateikusiems projektus, būdavo pikta ir gaila, kad galutinės įstatymų redakcijos, pakoreguotos politikų, ne visada išlikdavo teisingiausios ar pakankamai pagrįstos.
Kita ne mažiau svarbi P. Aleknavičiaus veiklos sritis – pedagoginė bei mokslinė veikla. Dar 1976 m. savo profesine patirtimi jis pradėjo dalintis su studentais, nuo 1989 m. dirbo docento pareigose. P. Aleknavičius baigė neakivaizdinę aspirantūrą Maskvos žemėtvarkos inžinierių institute. 1983 m. jo apgintos disertacijos tema „Žemės ūkio įmonių tarpūkinės žemėtvarkos turinys ir metodai pagrindinėse Lietuvos gamtinėse – ekonominėse zonose“. Socialinių mokslų daktaro laipsnis nostrifikuotas 1993 m.
2000 m. P. Aleknavičius ėjo VDU ŽŪA (tuomečio Lietuvos žemės ūkio universiteto) Žemėtvarkos katedros vedėjo pareigas. Aktyviausiai į pedagoginę veiklą Žemėtvarkos katedroje jis įsitraukė nuo 2005 m., o nuo 2009 m. dirbo profesoriaus pareigose. Jo dėstomų dalykų Žemės teisės, Aplinkosaugos ir aplinkotvarkos teisės paskaitų susidomėję klausėsi bakalauro studijų studentai. Bet geriausiai P. Aleknavičiaus profesionalumą įvertino magistrantai bei doktorantai ir ypač tie, kuriems žemėtvarkos darbai jau buvo žinomi. Tarp baigiančiųjų studentų net vykdavo varžytuvės, nes visi norėjo, kad baigiamojo darbo vadovu taptų P. Aleknavičius. Ne viena dešimtis magistrantų išliks dėkingi Profesoriui už suteiktą pagalbą. Jo vadovaujama doktorantė Jolanta Valčiukienė sėkmingai parengė ir 2012 m. apgynė disertaciją tema „Agrarinio kraštovaizdžio kaita Lietuvos didžiųjų miestų plėtros zonoje“. Trims jo vadovaujamoms doktorantėms iš Kazachstano taip pat pavyko sėkmingai apginti parengtas disertacijas.
Prof. P. Aleknavičius buvo vienas Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos (LŽHIS) atkūrimo iniciatorių, ilgametis šios sąjungos tarybos narys, 2005 – 2007 metais tarybos pirmininkas. 2002 m. P. Aleknavičius įrašytas į LŽHIS Garbės knygą.
Profesorius buvo žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ redakcinės kolegijos narys (iki 2002 m.). Aktyviai rašė mokslinius ir publicistinius straipsnius, vykdė mokslinius tyrimus žemės naudojimo ir žemėtvarkos klausimais. Dalyvavo rengiant bei tikslinant įstatymų projektus (Žemės reformos įstatymo, Žemės įstatymo, Žemės nuomos įstatymo, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo, Sodininkų bendrijų įstatymo ir kt.), prisidėjo rengiant Žemės reformos įstatymui ir Žemės įstatymui įgyvendinti reikalingus Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus.
Ilgiausiai P. Aleknavičiaus atminimą išsaugos jo sudarytose ir išleistose knygose surašytos tiek jo, tiek bendražygių ar jam svarbių asmenybių mintys, jų palikti priesakai. Profesorius buvo šių knygų bendraautoris: „Žemėtvarkos projektavimas ir žemėtvarkos darbų organizavimas“ (1986 m.), „Žemės kadastras“ (1989 m.), „Žemės tvarkymo darbai Lietuvoje (nuo seniausių laikų iki 1990 metų)“ (1996 m.), „Žemėtvarka“ (1999 m.), „Lietuvos dirvožemiai“ (2001 m.), „Žemėtvarka Lietuvoje“ (2004 m.). Išleido šias knygas – straipsnių rinkinius: „Senųjų matininkų raštai“ (kartu su M. Martinaičiu; 1994 m.), „Žemės reformos sumanytojai, vykdytojai ir kritikai“ (1996 m.), „Agrarinės reformos įvertinimas“ (1996 m.), „Pirmasis žemės reformos dešimtmetis“ (2001 m.), „Žemės grąžinimo ir pardavimo byla“ (2005 m.), „Lietuvos žemės naudojimo strateginės kryptys“ (2012 m.), „Žemėtvarka ir kraštovaizdis senovės Lietuvoje“ (2015 m.), „Žemės reformos žemėtvarkos darbai 1991-2016 m.“ (2017 m.), „Žemės tvarkymas Lietuvoje per 100 metų“ (2018 m.), „Žemės reformos vertinimas“ (2020 m.) ir kt. 2007 m. išleido vadovėlį „Žemės teisė“, 2008 m. – mokymo priemones „Aplinkosaugos ir aplinkotvarkos teisė“, „Žemės kadastras“, Žemės tvarkymo reglamentavimas“ bei vadovėlį (su bendraautoriais) „Žemės administravimas“. Autoriaus mokslinės įžvalgos sudėtos į monografijas: „Žemės santykių pertvarkymas Lietuvos kaime 1989–2008 metais“ (2008 m.) ir „Gyvenviečių sistema Lietuvoje: pokyčiai ir perspektyvos pagal bendruosius planus“, bendraautorė prof. M. Burinskienė (2021 m.).
Už tai, kad Profesoriui pavyko nuveikti didelius darbus, surinkti ir surašyti svarbius prisiminimus ir priesakus, turime būti dėkingi ir jo artimiesiems. Visų pirma, už pasiaukojimą išliksime dėkingi žmonai Marijanai, buvusiai kruopščiajai Birštono gydytojai. Gaila, kad tiesiogiai šios padėkos ji neišgirs. Su ja atsisveikinome šių metų pradžioje. Jos rankoms teko didelis rūpestis, auginant vaikus ir puoselėjant namų židinį. Abu poros sūnūs anksti išmoko gyventi dalindamiesi tėčiu su kitais. Begalinė P. Aleknavičiaus meilė savo šaliai, atsidavimas profesijai, svarbių siekių įgyvendinimui, paskatino atžalas žengti jo pėdomis. Sūnus Audrius pasirinko žemėtvarkininko kelią, o sūnų Marių kelias taip pat atvedė į labai artimą sritį. Ne mažiau svarbi P. Aleknavičiaus pagalbininkė buvo marti Vilma, taip pat žemėtvarkininkė. Būtent su ja šeimoje daugiausiai diskutuota aktualiausiais žemės tvarkymo ir administravimo klausimais.
Daug Profesoriaus norų, planų, deja, liko neįgyvendinta. Netrukus dienos šviesą turėjo išvysti naujas P. Aleknavičiaus komplektuojamas amžininkų prisiminimų leidinys. Tad Profesoriaus draugams, bendražygiams teks tęsti jo pradėtus darbus. Visiems Lietuvą mylintiems žmonėms lieka priesakai – mylėti ir tausoti mūsų brangiąją žemę – juk ją turime vienintelę. Ateinančioms kartoms palikime ją dar gražesnę. Visą savo gyvenimą to siekė prof. Pranas Aleknavičius. Būkime jo idėjų tęsėjais... Kuo nuoširdžiausia užuojauta artimiesiems, visiems jį pažinojusiems ir tiems, kurie skaitys jo palikimą. Te dažnai dega žvakutės tyliose Prienų kapinėse, o žmonių širdyse teišlieka gyvas pasiaukojimo savo šaliai ir artimui pavyzdys.
