Priešiškas požiūris į žurnalistus, retorika jų atžvilgiu ar netgi konkretūs veiksmai būdingi ir iš esmės visoms Lietuvos politinėms jėgoms – nuo kairės iki dešinės.
Pastaraisiais metais bene ryškiausiai šiuos simptomus demonstravo viena pagrindinių parlamentinių jėgų valstiečiai su R.Karbauskiu priešakyje. Nieko keista – šis politinis darinys į kone absoliučią valdžią 2016 m. atėjo būtent ant pažadų sugriauti „supuvusią Vilniaus elito sistemą“ bangos.
Siekdami kuo ilgiau apsikasti valdžioje valstiečiai ėmėsi su žiniasklaida kovoti ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais – vadinamaisiais parlamentiniais tyrimais, manipuliavimu valdiškomis lėšomis, skirtomis institucijų veiklai viešinti, taip pat milžiniškų tiražų savais propagandiniais leidiniais, kurie padėjo „tiesiogiai bendrauti“ su visuomene.
Dabar R.Karbauskis veda partiją dar didesnio dešiniojo radikalizmo ir kovos „už tradicines vertybes“ keliu stengdamasis kuo labiau pasinaudoti visuomenėje pastaruoju metu itin pakilusia šio kraštutinumo banga. Ją skatina neregėtai karšti karai dėl moterų, vaikų, lytinių mažumų teisių, dėl istorinės atsakomybės, galiausiai – dėl prievolės skiepytis saugant ne tik savo, bet ir kitų visuomenės narių sveikatą.
Visoms šioms vertybėms jau net riaušėmis prieštarauja vadinamieji „maršiečiai“, sulaukiantys aktyvios valstiečių, taip pat „darbiečių“ paramos.
Agresyviausi radikalai vienu pagrindinių jų ir tautos priešų įvardija žiniasklaidą. Tai buvo matyti ir riaušėmis pasibaigusio rugpjūčio 10-osios mitingo prie Seimo metu, kai žurnalistai sulaukė ne mažesnės agresijos nei Seimo nariai ar policijos pareigūnai.
Iškalbinga, jog po šių išpuolių viešojoje erdvėje buvo girdėti, švelniai tariant, ne tiek jau ir daug tokio elgesio pasmerkimų iš įvairių politinių lyderių lūpų. Ne mažiau iškalbinga ir tai, jog „maršiečiai“ paskelbė kursiantys savą – „teisingą“ ir „tikrą“ žiniasklaidą, skirtą „tiesiogiai“ bendrauti su tauta.
Žvelgiant į šiuos procesus, ko gero, neturėtų stebinti ir pastaruoju metu bene daugiausia dėmesio sulaukę žodžiai iš aukščiausios šalies tribūnos, kai prezidentas G.Nausėda, apžvelgdamas savo kadencijos antruosius metu, pranešė nebesinaudojantis žiniasklaida, o verčiau tiesiogiai bendraujantis su žmonėmis.
Išskirtinai jautri prezidento reakcija į tai, ką apie jį rašo ar sako žurnalistai, žinoma ne pirmą dieną, ir jis pats tai nuolat išduoda. Tačiau toks pareiškimas, galima sakyti, jau siunčia rinkėjams ir šalininkams žinią, kad žiniasklaida kasdieniame gyvenime yra nereikalinga ir net trukdanti „normaliai“ bendrauti.
Kur link gali nuvesti tokios nuotaikos, tendencijos ir manipuliacijos visuomenės nuotaikomis, dar kartą puikiai rodo Lenkijos pavyzdys.
Kaimyninę valstybę valdančios radikalios dešiniosios partijos „Tvarka ir teisingumas“ kuriama politinė tvarka ir papročiai visuomet buvo tiek lietuviškų valstiečių, tiek daugelio dešiniųjų radikalų idealas ir pavyzdys, iš kurio reikia mokytis. Beje, G.Nausėda taip pat yra toks entuziastingas kaimynų strateginis partneris, kad dažnai sunku atskirti, ką jis remia labiau – ar Lenkijos valstybę, ar dabartinę jos valdžią.
O Lenkijos valdžia pastarosiomis dienomis atakuojama audringų visuomenės protestų kone šimtinėje šalies miestų dėl naujo puolimo prieš žiniasklaidą.
Lenkijos valdantieji, kontroliuojantys visuomeninę ir didžiąją dalį regioninės žiniasklaidos, dabar nusitaikė į populiariausią šalies televiziją TVN24, kurią valdo JAV televizijos grupės „Discovery“. Lenkijos parlamente vyksta kova dėl valdančiųjų stumiamo įstatymo projekto, numatančio, jog šalyje veikiančių žiniasklaidos priemonių kontrolinių paketų negali valdyti Europos ekonominei erdvei nepriklausančių valstybių subjektai.
Tokie užmojai ne tik sukėlė masinius protestus, bet ir suskaldė valdančiąją koaliciją – iš jos buvo išmesta jau kuris laikas maištavusi ilgametė mažoji partnerė „Sutarimo“ partija. Jos lyderis, buvęs vicepremjeras J.Gowinas viešai paskelbė, jog valdančiųjų lyderiai nesupranta, kad savo politika tik didina Lenkijos tarptautinę izoliaciją, stumia ją į vis aštrėjančius konfliktus su pagrindiniais partneriais ir sąjungininkais Europos Sąjunga bei JAV, o tai tik į naudą Rusijai.
Mat dėl įstatymo griežtą protestą pareiškė Vašingtono viršūnės, su kuriomis dar visai neseniai, valdant D.Trumpui, Lenkijos valdžia įsivaizdavo sudariusi išskirtinę ir kone amžiną partnerystę.
Negana to, JAV smarkiai kritikuoja kitą Lenkijoje priimtą įstatymą, kuris apriboja per Antrąjį pasaulinį karą netekto turto susigrąžinimo procesą ir labiausiai kerta holokausto aukų palikuoniams. Dėl to savo ambasadorių konsultacijų jau atšaukė Izraelis, kartu rekomendavęs tai padaryti ir Varšuvai.
Sunku pasakyti, kaip įvykiai klostysis toliau. Bet verta priminti, kad Lenkija, matyt, baimindamasi finansinių Briuselio sankcijų, buvo priversta atsitraukti jos karo su ES fronte – paskelbti, kad vis dėlto uždaro specialią teisėjų ir teismų prievaizdų instituciją, kuri buvo dar vienas politinis teismų pavadis.
Bet, kaip matome, Lenkijos dešinieji nenurimo – ėmėsi žiniasklaidos. Tačiau neabejotina, jog karai su žiniasklaida visur ir visada yra pavojaus ženklas. Ne tik tuos karus skelbiantiems, bet ir visai šaliai.
