Galime pasidžiaugti pasiekimais ir privalome stengtis išnaudoti turimą potencialą“, – įsitikinęs kadenciją baigiantis švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius
Jis į ministerijos vadovo kėdę 2019 metų žiemą sėdo per patį pedagogų streikų įkarštį, o po dviejų metų ministerijos duris užveria siautėjant pandemijai ir daliai šalies švietimo įstaigų pirmą kartą istorijoje perėjus prie nuotolinio mokymo.
Apie tai, kokie šie metai buvo pačiam ministrui, kokių ateitis planų jis turi ir ką palieka naujai ministerijos vadovybės komandai, naujienų portalas lrytas.lt paklausė kadenciją baigiančio ministro.
– Kokiomis nuotaikomis šiuo metu darbuojatės, kai netrukus jau teks užverti ministerijos duris?
– Nuotaika visuomet yra ta pati. Sakyčiau, žvali. Kas rytą po septintos valandos gaunu informaciją apie pandeminę situaciją, kurioje būna lentelės, žemėlapiai, kreivės. Stebime, kaip ta situacija keičiasi.
Matome, kur yra mokyklų sėkmės pavyzdžiai, o kur situacija kelia nerimą ir ieškome būdų padėti. Visa tai turėsiu perduoti naujai ministrei, norisi, kad šioje vietoje nebūtų jokių netikėtumų. Svarbiausia, kad nenukentėtų vaikai: pavasaris buvo sudėtingas, labai jaudinasi abiturientai... Kasdien auga ir koronavirusu užsikrėtusių pedagogų ir mokinių skaičiai – per parą jų būna maždaug dvidešimt.
Labai svarbu, kad pagal epidemiologų scenarijus mes sugebėtume atitinkamai suplanuoti švietimo sistemos darbą ir sėkmingai užbaigtume mokslo metus. Žinoma, be jau minėtų darbų dar yra ir daug sisteminių darbų, kurie, labai tikiuosi bus tęsiami ir pabaigti. Tam reikia ne tik išteklių, bet ir politinių sprendimų.
– Kokie darbai laukia jūsų įpėdinės?
– Jurgitą Šiugždinienę pažįstu kaip asmenybę, kuri išmano šią sritį, yra ryžtinga ir atkakli, o kartu ir ragavusi politikos. Ji – diplomatiška ir sugebės be didelių konfliktų pasiekti, kad būtų pasirašytas nacionalinis politinis politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo strateginių tikslų ir darbų.
Man to padaryti nepavyko. Vieno ministro jėgomis tai padaryti nelengva: bandė aktyviai pagelbėti ir prezidentas, ir premjeras, buvo teikiami įvairūs projektai, bet šiandien tokio susitarimo nėra. Žvelgiant atgal, dabar aš tam skirčiau daugiau energijos, laiko ir išteklių.
J. Šiugždinienė deklaravo, kad tokio susitarimo pasirašymas bus vienas jos tikslų. Šis susitarimas leistų darbams ir politinių sprendimų priėmimui įgauti pagreitį. Jo rėmuose numatyti prioritetiniai darbai aiškūs, reikia tik iki galo susitarti ir juos įgyvendinti.
– Kokių minčių jums kelia kitų metų Lietuvos biudžeto projektas ir jame numatytas finansavimas švietimui?
– Kai 2019 metais pradėjau vadovauti ministerijai situacija buvo iš tiesų kebli. Tada nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) finansavimas švietimo sričiai sudarė 4,3 proc. – apie 2,1 milijardo eurų. Tuo metu tvyrojo didžiulė įtampa dėl darbo užmokesčio ir kitų dalykų.
Kai kalbame apie 2021 metų biudžetą – įvyko didelis šuolis, tikimės, kad finansavimas sieks 3,1 milijardo eurų, kas sudaro apie šešis proc. nuo BVP. Ši suma neturėtų mažėti, o gal net ir didės.
Šoktelėjimas per dvejus metus nuo 4,3 proc. iki 6 proc. yra labai svarbus ir tai rimtas impulsas švietimo sistemai susitelkti ties rimtais darbais ir pokyčiais. Po kurio laiko gali taip nutikti, kad finansavimas mažės, bet šios lėšos turi suveikti kaip pokyčių katalizatorius, kas padės siekti efektyvumo ir kokybės.
– Jūsų kadencija prasidėjo per mokytojų streikų įkarštį, tuo metu politikos apžvalgininkai net juokavo, kad jūs buvote įstumtas į gaisro židinį. Kaip tą situaciją pamenate šiandien, kas padėjo rasti krizės sprendimą?
– Niekada negalvoju, kad vienas žmogus viską gali išspręsti ir suvaldyti. Ta krizė parodė, kad reikia subtilesnio socialinio dialogo, kai ne tik kalbamasi, bet ir girdima. Problema buvo ne tik mokytojų darbo užmokesčio modelis, bet bendrojo ugdymo mokymo turinio atnaujinimas, nes su šia tema susijusius ir mokymo priemonės bei mokytojų rengimas.
Mokymo turinys juk yra ne kas kita, o matymas, kokią asmenybę užauginsime Lietuvai po dvidešimties ar trisdešimties metų. Štai japonai jau mato, kokie jie bus kaip asmenybės 2050 metais. Būtent ugdymo turinys ir priemonės turi formuoti asmenybės savybes. Šis procesas buvo sustojęs ir dėl to, kad pačių pedagogų požiūriai kai kurias atvejais išsiskiria. Dabar viskas vėl pajudėjo.
Mano pagrindinis darbo principas – rasti ir telkti žmones, kurie gali organizuoti diskusijas ir ieškoti dialogo. Tiesa, tai daryti nebuvo lengva, juk ir švietimo sektoriuje veikiančios profesinės sąjungos yra labai skirtingos, su kiekviena jų reikia kalbėtis ir „išlaikyti stuburą“ konstruojant kelią link realybės, ieškoti, kaip galima gerinti mokytojų situaciją.
Priešmokyklinio ugdymo specialistams darbo užmokestis didėjo apie 40 proc., o aukštųjų mokyklų dėstytojams, skaičiuojant nuo 2016 metų, kilo iki 50 proc. Vien per pastaruosius metus jų atlyginimai kilo apie 30 proc. Tai padaryti nebuvo lengva, džiaugiuosi, kad dėl strateginių sprendimų jaučiau palaikymą ir iš Seimo opozicijos.
– Ar savo kadencijos metu, kuri buvo žymiai trupesnė, nei jūsų pirmtakų ir pasižymėjo įvairiais nelengvais etapais, jaučiatės radęs dialogą su švietimo bendruomene ir ypač mokytojais?
– Šioje srityje jaučiuosi kaip žuvis iš to paties ežero. Visą gyvenimą dirbau švietimo sistemoje – buvau pedagogas, mokyklos vadovas, paskui kūrėsi universitetas, dirbau dekano pareigose... Švietimą ir aukštąjį mokslą mačiau ir pedagogų bei vadovų akimis.
Suprantu, kokį vaizdą jie mato ir priimu jų nepasitenkinimą. Kai kalbamės, jie puikiai supranta, kad neturiu burtininko lazdelės ir negaliu iš karto visko pakeisti, bet labai svarbu kalbėtis, atrasti bendrus siekius ir tikslus, tada tampa kiek paprasčiau.
Sunkiose derybose dažnai siūlau tokį metodą: pasiūlau susikeisti vietomis. Papasakoju, kaip aš matyčiau pašnekovo situaciją ir jam pasiūlau pabūti mano kailyje ir priimti sprendimą esamomis aplinkybėmis.
Pagarba ir kantrybė ir tarpusavio pasitikėjimo kūrimas – esminiai dalykai. Tiesa, būtina ir konstruktyvi kritika, kurios tikrai nereikia bijoti. Ji visais laikais buvo didelė vertybė, o šiandien – ypatingai svarbi. Žvelgiant atgal, visada galima sakyti, kad buvo galima išgerti dar daugiau arbatos ar surengti diskusijų, bet jų ir taip buvo labai daug. Tai leido sumažinti įtampą.
– Jūsų kadencija buvo išskirtinė ir dėl pandemijos įvesto visuotinio nuotolinio mokymo. Nemažai Lietuvos moksleivių tėvų spėlioja, ar tokią naujovę kokiu nors būdu esate išbandęs pats?
– Universitetai nuotolinį mokymą naudoja jau porą dešimtmečių. Aš kaip dėstytojas sunkiai įsivaizduoju, kai man reiktų dirbti be tokios priemonės. Šalies mokyklose situacija labai ne vienoda – vienos nuotolinį mokymą jau buvo įteisinusios, o kitoms tai buvo nauja patirtis. Kai kuriose mokyklose sėkmė akivaizdžiai priklausė nuo vadovų ir mokytojų pastangų.
Reikia pripažinti, kad šio postūmio gal ir reikėjo. Tam tikra skaitmeninimo strategija buvo parengta prieš keletą metų, bet jos vystymas neturėjo pagreičio, mat tam reikėjo išteklių.
Reikia pripažinti, kad šioje srityje šauniai darbavosi elektroninių dienynų ir kitų priemonių kūrėjai, atsirado naujų nuotoliniam mokymui pritaikytų platformų, tad tam tikra bazė jau buvo, bet turėjome viską sujungti ir užtikrinti, kad veiktų. Žiūrint iš laiko perspektyvos – viskas įvyko gana sėkmingai. Dabar finansų skaitmeninio turinio vystymui atrasti paprasčiau, nes visi supranta, kad to tikrai reikia.
Sugrįžtant mintimis į pavasarį, mokytojai – tikri didvyriai. Lenkiu galvą prieš pedagogų bendruomenę ir mokyklų vadovus, kurie pademonstravo sumanumą ir ištvermę, tikiuosi, kad tai jiems patiems teikė džiaugsmo dėl pademonstruotos ištvermės ir sumanumo.
Kad taptų alpinistais jiems nereikėjo eiti į kalnus, jie alpinistais tapo kiekvienas, pasiekęs savo viršūnę, dabar mato naujas viršūnes, tobulėja, tai buvo geri impulsai.
– Ar jau pagalvojote, ką veiksite užvėręs ministerijos duris, gal jau turite darbo pasiūlymų?
– Susitikęs su nauja ministerijos vadovų komanda norėčiau užtikrinti, kad visi svarbūs darbai būtų perduoti ir vyktų kuo sklandžiau. Visi mes, visa visuomenė, turime įvairių lūkesčių, tad norėtųsi, kad jie būtų realizuojami kaip galima sėkmingiau.
Baigęs darbą norėčiau atsikvėpti. Turiu aštuonis anūkus, noriu šiek tiek laiko skirti ir jiems, tad planuoju atostogas. Esu vienas iš Švietimo politikos vadybos magistrantūros studijų programos autorių ir žinau, kad ten yra vienas modulis, kurį buvau apleidęs, tad pavasarį galbūt grįšiu jo dėstyti.
Būti dėstytoju, mano galva, pats maloniausias darbas. Taip pat turiu idėjų dėl mokslinių tyrimų, susijusių su švietimo iššūkiais pandemijos kontekste, tad veikti tikrai bus ką.
