Kaip niekada daug tokių melodijų aidėjo Lenkijoje per pastaruosius prezidento rinkimus ir tapo kone pagrindine dviejų svarbiausių kandidatų priešpriešos ašimi. Aišku, ir į socialines problemas buvo žvelgiama iš liberalių europinių arba konservatyviųjų pozicijų pabrėžiant lenkų tradicines krikščioniškąsias vertybes.
Lietuvoje vargu, ar liberalioji stovykla atkirs jodinėjantiems patriotiškumo ir tautiškumo žirgus kaip Lenkijoje – vieni politikai kuo garsiau mušis į krūtinę, kad jie mūru gins lietuviškąsias vertybes nuo klastingų Briuselio globalistų, o kiti patylės, bet ir prieštarauti nesiryš, bijodami sulaukti kaltinimų tautiškumo niekinimu.
Valstiečiai, pasiskelbę svarbiausiais tautiškumo gynėjais, prie liberaliosios ideologijos skleidėjų ir tradicinių vertybių priešų jau priskyrė svarbiausius savo konkurentus – ne tik liberalus, bet ir konservatorius, socialdemokratus, „darbiečius“.
Žinoma, tai nesąmonė, bet tokia retorika signalizuoja, kad vėl, kaip per pirmuosius po Nepriklausomybės atkūrimo Seimo rinkimus gali būti varžomasi, kas yra tikrieji Lietuvos patriotai.
Matyt, atėjo tokie laikai – ne tik Lietuvoje, bet ir per visą Europą, net JAV ritasi antiglobalizmo, liberaliosios ideologijos demonizavimo banga. Akivaizdu, kad šį procesą visur maitina atgijęs nacionalizmas.
Nacionalizmas nėra blogybė pati savaime. Tai ideologija XIX amžiaus pradžioje įkvėpusi graikų ir Balkanų tautų išsivadavimo iš Osmanų imperijos jungo kovas, o šio šimtmečio viduryje skatinusi Italijos išsilaisvinimą ir susivienijimą. Lietuvių tautinis atgimimas XIX amžiaus pabaigoje taip pat rėmėsi nacionalistine pasaulėjauta.
Šiomis dienomis tautą telkiančio nacionalizmo gūsiai jaučiami Baltarusijos miestų gatves užliejusioje baltų-raudonų-baltų vėliavų jūroje.
Anksčiau ar vėliau baltarusiams pavyks nusikratyti A.Lukašenkos diktatūros, o tada nevertėtų stebėtis, jei garsiau imtų skambėti kaimynų šalyje balsai, kad Vytautas Didysis buvo ne lietuvis, o gudas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai iš esmės Gudijos Didžioji Kunigaikštystė, su sostine Vilniuje. Klausite: kur tada Lietuva? Atsakys: ten kur Žemaitija.
Nieko baisaus – tai tik tautinę savimonę kuriančios tautos savo istorinių šaknų, išskirtinumo paieškos. Tokį laikotarpį pereina dauguma tautų.
Liūdnesnis vaizdas, kai jau brandžią demokratiją turėjusioje sukurti valstybėje provincinio nacionalizmo niekaip nepakeičia pilietiškumas, kuris, neneigdamas nei savo tautos kalbos, nei tautinės kultūros, nei ištikimybės tėvynei, remiasi bendražmogiškomis vertybėmis.
Per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuva galėjo toli nueiti pilietiškumo keliu ir lietuviškumo nesupriešinti su europietiškumu, o provincialaus mąstymo nelaikyti tautiniu savitumu. Taip neatsitiko. Kai kam vis dar idealas – smetoninės Lietuvos pasaulėjauta.
Didelių tautų nacionalizmas gali virsti šovinizmu – taip Vokietijoje įsitvirtino nacizmas, Rusijos imperijos didžiarusiškumas galiausiai išsigimė į sovietinį imperializmą.
Mažų tautų nacionalizmas pasauliui nelabai pavojingas, jis daugiausia kenkia joms pačioms. Todėl ne Briuselis, o lietuvių intelektualai turėtų priešintis nacionalizmo pliūpsniams Lietuvoje. Mažai girdėti tokių balsų, nuosekliausiai ir ryškiausiai apie tai kalba T.Venclova.
Kodėl tyli dauguma kitų kultūros žmonių, kai pratrūksta net atviri antisemitai? Ko bijo? Gal įžeidinėjimų, keiksmų, purvo pylimo, nes agresyvus nacionalizmas nesuderinamas su kultūringu kalbėjimu?
Neseniai internetinėje diskusijų erdvėje akis užkliuvo už vienos rašliavos, kurios autorius, neva gindamas K.Škirpą, pratrydo nacių lygio antisemitizmu – atsieit, žydai tiek blogo pridirbo lietuviams, kad juos ir reikėjo žudyti.
Nustebino ne šis pašlemėkas, o tie, kurie jam ėmė rimtai aiškinti, kaip neteisingai jis mąsto. Bet ką su juo galima aptarinėti? Juk jis nevertas, kad jam padorus žmogus ištiestų ranką, o ginčytis su tokiu antisemitu – jau per didelė jam garbė.
Koks čia ryšys su nacionalizmu? Tik toks, kad žydų žudikus Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje išugdė nacionalizmo dirvoje pasėtas antisemitizmas.
Šį ryšį labai įtaigiai, niekur neužgaudamas lietuvių tautos jausmų atskleidė žymus vokiečių istorikas Ch.Dieckmannas, atsakydamas į R.Vanagaitės klausimus knygoje „Kaip tai įvyko?“.
R.Vanagaitė Lietuvoje, matyt, tapusi „persona non grata“, gal todėl ši Lenkijoje išspausdinta knyga platinama tik internetu, knygynuose jos neįsigysi.
Nors giliu Holokausto istorijos išmanymu pagrįstos Ch.Dieckmanno mintys vertos, kad jas išgirstų kuo daugiau lietuvių, knyga aiškiai nutylima. Tai dar vienas įrodymas, kaip provincialus tautiškumas užvaldė Lietuvos viešąją erdvę. Bet gal laikas liautis bijoti agresyvių rėksnių, save vadinančių didžiausiais Lietuvos patriotais?
