Nesunku suprasti, kas paskatino aštresnius klausimus jau ne vien tik iš euroskeptikų lūpų. ES institucijos į pandemiją sureagavo per lėtai, o ir pradėjus svarstyti priemones ekonominėms pasekmėms įveikti tęsiasi ES valstybių tarpusavio nesutarimai. Gal jau nuo akmens amžiaus laikų nusikalė posakis: draugą pažinsi nelaimėje. Italija šoko savaitėmis draugų iš artimiausių politinių sąjungininkų nesulaukė. Europos Komisijos vadovė atsiprašė, ir ne tik Italijos. Bet žmonėms klausti, kas iš tikrųjų yra ES, neuždrausi.
Artėjant rudeniui, atokvėpyje tarp pandemijos bangų, klausimų daugės, ir ne visais ES institucijų atstovų ar europarlamentarų abstrakčiais, o kartais ir visiškais tuščiais, propagandiniais, pasvarstymais bus tikima. Laikai keičiasi, žmonėms vis labiau reikės konkrečių atsakymų: kokioje politinėje, ekonominėje, socialinėje sistemoje gyvename, ar teisingai pasielgėme delegavę savo dalį suvereniteto viršnacionalinėms institucijoms, o jei pastarosios neefektyvios, ar nereikia jų atsisakyti?
Šitokios ir panašios abejonės, galinčios virsti ir griežta ES veikimo kritika, neturi nieko bendra su ideologiniais ginčais ar idealų išdavimu. O norisi objektyvios informacijos, mokslinio situacijos įvertinimo, argumentuotų pasiūlymų, ką daryti.
Bet norint tai padaryti pirmiausia reikia ryžtis svarbiam žingsniui – išeiti iš informacinio karo lauko. Ir ne tik pačiam, svarstančiam, rašančiam, kritikuojančiam ar net giriančiam išeiti, bet ir agituoti, kad tam karui nebūtų skiriami pinigai, už kuriuos parazituoja tūkstančiai propagandininkų. Sutaupytas lėšas geriau paskirti mokslui medicinos srityje.
Yra ir daugiau sričių, kur investicijos tolimiems ir kažin ar realiems projektams galėtų būti panaudotos medicinos mokslui, kad prasidėjus pandemijai nereikėtų laukti vakcinos metus ar kelerius. Beje, apie tai kalbėjo popiežius velykiniame pranešime.
Prieš kelias dienas amerikiečių leidinio „National Interest“ internetiniame puslapyje pasirodė straipsnis „JAV armijos priešai ne Kinija ir Rusija“. Jame kritikuojamas perdėtas JAV mokslo karinėje srityje susirūpinimas ateities ginklais, kurie galbūt ir veiks po 20–30 metų, nors jau šiuo metu amerikiečiai turi galingiausią ir efektyviausią ginkluotę.
Straipsnio autoriaus nuomone, be reikalo tikima Rusijos ar Kinijos „ginklais stebuklais“, jei reikėsią kovoti, kautynės vyks su tuo, kas realiai yra, o ne su įsivaizduojamu priešu. Proto energiją ir kūrybines pastangas verčiau skirti epidemijų ir pandemijų, o ir kitų stichijų, prevencijai. Žinoma, mintys nenaujos ir, deja, tik ypatingomis aplinkybėmis atsinaujinančios.
Popiežius, savo šventinę kalbą pasakęs tokioje aplinkoje, kokios net prieš mėnesį nebuvo galima nuspėti, paminėjo ir Europos Sąjungą, nuo kurios, jo teigimu, priklausys ir pasaulio likimas. Ši Pranciškaus mintis mane nustebino ir privertė susimąstyti, kas norėta pasakyti. Nemanau, kad popiežius turėjo omeny pinigus: esą kiek toks turtingas aljansas kaip ES skirs lėšų pandemijos ekonominėms pasekmėms įveikti.
Problema yra kur kas gilesnė. Pasaulio istorijoje ES yra pirmas unikalus projektas priešiškų interesų tarp valstybių, virstančių karu, prevencijai sukurti. Ir šis projektas kol kas pasiteisino. Nuo pat milžiniško krikščioniško kultūrinio arealo susiformavimo pradžios karai buvo nuolatinis palydovas.
Buvo metas, kai Europos žmonės po eilinio masinio kraujo praliejimo laukė kito.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Europoje įvyko stebuklas, netikėtas žmogaus prigimčiai įvykis.
Interesai, kurie skatindavo valstybiniu mastu imtis ginklo, transformavosi į visiems bendrų vertybių sistemą, padedančią ne tik išvengti karų, bet ir kurti bendrą gėrį, socialinį rūpinimąsi derinant su laisvąja rinka.
Kelis etapus išgyvenusi ES parodė, kad egzistuoja ir kitokie, ne vien kraujo klanais nužymėti, bendravimo tarp valstybių mechanizmai. Manau, tai ir turėjo galvoje popiežius, priskirdamas ES kaip pasaulio likimui reikšmingą veiksnį. Projektas baigtųsi katastrofa, jeigu valstybės vėl atkristų į savo egoistinius interesus.
Šiuo metu tai ir matome. Atrodo, kad dviejų metrų atstumas tarp politikų, sprendžiančių ne tik ES, bet ir pasaulio likimą, gali pailgėti iki visiško nesusikalbėjimo.
Bet yra ir kita medalio pusė. Kieta, dirbtinė ES integracija tarp valstybių gali pagimdyti pasekmes, kurios ne mažiau pavojingos nei išsivaikščiojimas. Ypač jei tokiam politiniam ir ekonominiam susijungimui dar pasitelkiama „ideologija“, „naujo, hibridinio europiečio“ be religijos, tautos ir šeimos ugdymas.
Emociškai įtikinamai šia tema rašo prof. V.Radžvilas straipsnyje „ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas“. Nepritariu autoriui, kai jis dabartinę ES situaciją lygina su Sovietų Sąjungos padėtimi jos žlugimo išvakarėse, nes nei prigimtimi, nei priemonėmis, kurios tiesiog šienavo tautas, religijas ir žmonių gyvybes, ES nė iš tolo nepanaši į SSRS. Nelabai tikiu, kad ir „naujojo europiečio“ projektas pasiseks.
O štai kad ambicingų, „bonapartinių“ užmojų politikų vedama ES gali virsti nauju militarizuotu imperiniu monstru, neatmestina. Užburiantis galios, savaime suprantama, „visų gerovės labui“, mikrobas stipresnis netgi už COVID-19. Drįstu interpretuoti, kad būtent šis susirūpinimas slypi neišskleistame popiežiaus pasakyme apie ES vaidmenį pasaulio istorijoje. Išties ES yra ties riba: arba – arba.
