Psichologė Alina Martinkutė-Vorobej įžvelgia bėdą, kad Lietuvos mokyklos neturi tvarkos, instrukcijų, kurios aiškiai nusakytų, kaip elgtis patyčių situacijoje, kokių įgaliojimų turi veikti, kai vaikas žemina mokytoją.
„Visa tai rodo, kad patyčių prieš mokytojus problema yra kaip toks dramblys dideliame kambaryje – lyg ir visi žinome, kad jis yra, jis neretai kelia nepatogumų, bet nesiryžtame imtis jį iš to kambario išvesti“, – sakė ji.
Be to, mokytojai dažnai linkę slėpti patiriantys patyčias, mat visuomenė, mokyklos vadovybė neretai tai vertina kaip jų pačių neprofesionalumą. O tai jau kirtis pedagogų darbo kokybei – kaip dirbsi, kai neužtikrinamas pamatinis saugumo poreikis?
– Apie bendraamžių vaikų patyčias kalbama jau daug metų. Bet yra ir kitas lazdos galas mokykloje. Mokytojai vis dažniau prakalbsta apie žeminimą, kurį patiria iš vaikų, jų tėvų. Tačiau dažniau anonimiškai. Gėda garsiai pasakyti, kad iš tavęs tyčiojasi? – lrytas.lt paklausė A.Martinkutės
– Nuo smurto neapsaugotas niekas – mokytojai taip pat. Mano nuomone, apie mokytojų patiriamą smurtą mokyklose kalbama tikrai per mažai ir dažniausiai prabylama tik įvairių rezonansinių incidentų fone (pvz, kai mokinys trenkia mokytojui ar kai mokytojas imamas persekioti socialiniuose tinkluose). Todėl gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad patiriamos patyčios mokykloje – iš esmės tik mokinių problema.
O išties, bendraudama su įvairių mokyklų mokytojais, vis išgirstu pasidalinimų apie patyčių ar smurto – emocinio ar fizinio – situacijas prieš mokytojus. Manau, kad didelė problema yra ne tik pats smurtas, o ir tai, kad mokytojas, patyręs smurtą, ne visada gauna pagalbą, nes tiek visuomenėje apskritai, tiek konkrečiau švietime gaji nuostata, kad mokytojas privalo „susitvarkyti“ su mokiniais. Visais ir visokiais – net mokiniais, su kuriais dirbant reikalingos labai specifinės ekspertinės žinios.
Jei mokytojas patiria smurtą, neretai jis gali sulaukti kaltinimų, neva tai jis neprofesionaliai reagavo į vaiko situaciją. Ir mokytojai, manau, tą išankstinį kaltinimą jaučia, dėl to gali stengtis nutylėti, užglaistyti, savais resursais spręsti konkrečias patyčių prieš juos situacijas, kad tik nepasirodytų kažko negebantys.
Tai nenuostabu. Juk ir viešoje erdvėje mokytojai, išdrįsę prabilti apie įvairius patiriamus sunkumus, neretai susilaukia priekaištų, kad mokytojas turi dirbti iš pašaukimo ir nesiskųsti.
– Kaip mokyklų vadovai turėtų reaguoti, kai iš mokytojo tyčiojamasi?
– Kitas dalykas, dėl ko smurtas prieš mokytojus yra, sakykime, nepastebimas, – trūksta išsamių tyrimų ir jų rezultatų viešinimo šia tema.
Neretai patyčių mokyklose problema tapatinama su patyčiomis prieš mokinius (nes patyčių mastai prieš mokinius yra milžiniški), nors net smurto prevencijos ir intervencijos mokyklose rekomendacijose, kurias patvirtino LR Švietimo ir mokslo ministerija, yra atskirai minimas smurtas prieš mokytojus. Tačiau kiek mokyklų turi aprašiusios (ir taiko!) efektyvius algoritmus, kaip turi būti reaguojama smurto prieš mokytojus atvejais?
Pasiskaičius mokyklų pasitvirtintas reagavimo į smurtą ir patyčias tvarkas, neretai randamas maždaug tokio turinio įrašas: mokyklos vadovas, sužinojęs apie mokyklos darbuotojo patiriamas patyčias, privalo nedelsiant imtis priemonių. Taškas. Kokių konkrečiai? Kokios konkrečiai pagalbos ir iš ko gali tikėtis mokytojas? Tikrai ne kiekvienas mokytojas žino, nes, ko gero, ir ne kiekvienas vadovas žino, kaip adekvačiai reaguoti į tokias situacijas.
Visa tai rodo, kad patyčių prieš mokytojus problema yra kaip toks dramblys dideliame kambaryje – lyg ir visi žinome, kad jis yra, jis neretai kelia nepatogumų, bet nesiryžtame imtis jį iš to kambario išvesti.
– Kokios priežastys paskatina vaikus griebtis atakų prieš pedagogus?
– Patyčios yra kompleksinis reiškinys ir neturi vienos priežasties – jos yra unikalios kiekvienoje situacijoje. Bet galime kalbėti apie tam tikrus veiksnius, kurie dažniau susiję su patyčiomis iš mokytojo nei kiti.
Vienas esminių veiksnių gali būti konkrečių tyčiotis linkusių asmenų charakteristikos. Nors tenka ir pačiai girdėti tokių apibendrinimų apie tai, kad „šiuolaikiniai vaikai yra visai nevaldomi ir negerbia mokytojų“, aš jiems nepritariu. Pati švietime dirbu ne pirmi metai ir mano patirtis rodo, kad smurtas prieš mokytojus yra labiau situacinis, o ne sistemingas „visų“ (ar daugumos) mokinių (ar jų tėvų) elgesys, siekiant pažeminti ar įskaudinti mokytojus.
Tiesiog yra žmonių, kurie linkę peržengti ribas, kurie nėra pakankamai vertybiškai brandūs ar neturi bazinių socialinių įgūdžių, todėl jiems emocinis ar fizinis smurtas prieš mokytoją atrodo pateisinamas bendravimo būdas. Taip pat yra tų, kurie yra prikaupę daug pykčio ir susikaupusią agresiją išlieja ant mokytojo. Yra tokių, kurie įpratę savo artimoje aplinkoje dominuoti, gauti ko nori, ir mokytojo reikalavimai daryti taip, kaip priklauso, o ne taip, kaip asmeniui norisi, gali tokio asmens būti suprasta, kaip jo asmeninių ribų pažeidinėjimas, o tai, savo ruožtu, gali sukelti pyktį bei agresyvią reakciją.
Pateikiau kelis pavyzdžius, kas gali motyvuoti griebtis smurto prieš mokytoją, tačiau jų yra daugiau. Čia labai svarbu pastebėti, kad, jei kalbame apie mokinius, vaikai tokį elgsenos ir reagavimo modelį atsineša ne su gimimu – jis yra didele dalimi išmokstamas aplinkoje, kuri nepaiso vaiko poreikių, kurioje smurtas yra įprastas, kurioje nėra ugdomi vaiko emocinės savireguliacijos įgūdžiai ar kurioje vaikas neturi pozityvių autoritetų.
Yra dar keli svarbūs veiksniai, kurie gali pastiprinti patyčias prieš konkrečius mokytojus – tai smurtą palaikantys aplinkiniai bei pasyvi mokyklos vadovybė. Tiesą pasakius, manau, kad jei patyčios prieš mokytojus yra paplitusi problema kurioje nors konkrečioje mokykloje, tai gali reikšti, jog mokyklos kultūra yra pakanti tokiam elgesiui ir kad mokyklos vadovybė neprisiima tinkamos atsakomybės, o gal ir iš viso jokios lyderystės nesiima keisti tokios ydingos kultūros bei apsaugoti ir apginti mokytojus.
– Kartais mokytojai sako, kad vaikai juos pašiepia dėl visuomenėje susiformavusių nuostatų, kad šį kelią renkasi nevykėliai, dėl finansinės padėties.
– Ar nepakankamas mokytojų prestižas, neadekvatus užmokestis už darbą, nepateisinti tėvų lūkesčiai yra tikrieji patyčių iš mokytojų motyvai, aš abejoju. Tai skamba kaip bandymas pateisinti agresoriaus netinkamą elgesį kažkokiais tai objektyviais išoriniais faktoriais. Tokių išorinių „pateisinimų“ galima atrasti daugybę, bet galiausiai besityčiojančiojo elgesys veda į viena – jis, sąmoningai ar ne, pasirinko žeminti mokytoją, kad ir kuo jis tokį savo pasirinkimą ir elgesį beteisintų.
– Kaip tai paveikia mokytoją, mokinius – besityčiojančius ir tuos, kurie stebi?
– Mokytojai smurto situacijose gali pasijusti beviltiškai, gali jaustis kalti, kad patys jų nesustabdė, gali jausti gėdą, kad nesusitvarkė, gali jausti pyktį kaip atsaką į užpuolimą, taip pat gali jausti išgąstį, sutrikimą ir baimę, kas yra natūralu smurto situacijoje.
Ypač prastai gali jaustis tie mokytojai, kurie neturi aplinkinių (kitų mokinių, kolegų, vadovybės) aiškiai išreikšto pasitikėjimo ir palaikymo smurto situacijoje. Galiausiai mokytojas gali pasijusti labai nesaugus dirbdamas savo darbą. Čia kiltų natūralus klausimas – kiek produktyviai bei kūrybiškai gali dirbti savo darbą darbuotojas, kurio bazinis saugumo poreikis nėra patenkinamas?
Besityčiojantieji, jei nepatiria pasekmių dėl savo netinkamo elgesio, gali jaustis galintys ir toliau tyčiotis. Į šitą galios su mokytoju (ar mokytojais) kovą jie gali įtraukti ir kitus mokinius, kurie gali jausti sumaištį dėl to, kurią pusę palaikyti.
Situacija yra tuo klampesnė, kuo mažiau mokyklos bendruomenėje aiškių susitarimų, kaip turi būti reaguojama, kai mokiniai ar tėvai tyčiojasi iš mokytojų, ir kuo tyliau mokykloje kalbama apie tai, kad smurtas nėra toleruojamas bendruomenėje, ir visoms smurto apraiškoms yra ir turi būti atsakas. Jei atsako nėra, besityčiojantieji gali labai greitai pajusti, kad jie gali perstumdyti priimtino elgesio ribas mokykloje ir imti elgtis dar žiauriau su mokytojais ar su kitais mokyklos bendruomenės nariais.
– Kas ir ką turėtų daryti taip nutikus?
– Universalaus recepto nėra – kiekviena mokyklos bendruomenė turėtų dėl tinkamų jiems patiems reagavimo būdų aiškiai susitarti. Mano supratimu, pirmiausia reikia aiškiai įsisąmoninti, kad smurto prieš jį situacijoje mokytojas neturi ir negali būti paliktas vienas. Jis negali būti kaltinamas už smurto situaciją, kai patyčias inicijuoja kiti. Jam negali būti dėl to priekaištaujama („o tavo kolega su tais mokiniais tai puikiai susitvarko!“).
Už smurtą atsakingas smurtautojas. Už smurto situacijos išsprendimą, pagal teisinius dokumentus, yra atsakinga mokyklos vadovybė – ji turi aiškiai ir nedviprasmiškai prevenciškai periodiškai transliuoti savo griežtą nuostatą prieš smurtą ir patyčias. Ji turi periodiškai priminti mokytojams, kaip veikia smurto prevencijos ir intervencijos sistema mokykloje. Ji turi įsitikinti, ar mokytojai aiškiai supranta, kaip elgtis smurto situacijoje (kai mato smurtą ar kai patiria smurtą) ir į ką kreiptis pagalbos.
Psichologinės pagalbos smurto situacijoje pedagogai gali tikėtis savo rajono pedagoginėse psichologinėse tarnybose. Bet neužtenka tai tik žinoti. Jiems reikia palaikymo, kad jie drįstų kreiptis.
– Kokios turėtų būti taikomos smurto prevencijos priemonės mokykloje?
– Pirmiausia, smurto prevencija turi būti matoma ne kaip vieno mokytojo pastangos. Efektyvi smurto prevencija yra nuoseklaus sistemingo komandinio darbo rezultatas. Taip pat yra svarbu didinti mokyklos bendruomenės sutelktumą – tyrimai rodo, kad mokyklose, kurių bendruomenės nariai jaučiasi lojalūs mokyklai ir jaučia pasididžiavimą priklausydami jai, mažesni smurto rodikliai, nes pati bendruomenė yra labiau suinteresuota ir labiau įsitraukusi į smurto prevenciją.
Taip pat labai svarbu, kad visiems bendruomenės nariams būtų aiškūs reagavimo smurto atveju algoritmai, kurie turėtų būti peržiūrimi ir pritaikomi pagal pasikeitusias aplinkybes. Aiškių ir praktiškai taikomų pagalbos algoritmų buvimas rodo, kad mokykla rimtai žiūri į smurto prevenciją.
Taip pat labai svarbu veikiantis pagalbos mokiniams mechanizmas, kuris automatiškai imtų veikti, kai pastebimas netinkamas vaiko elgesys. Reikia suprasti, kad mokinys, kuris elgiasi agresyviai, daugeliu atveju pats yra agresyvaus ar netinkamo elgesio auka ar greičiausiai dėl netinkamo auklėjimo nėra išsiugdęs esminių bendravimo įgūdžių.
Ir, žinoma, turi būti labai aiški ir, mano supratimu, kategoriška mokyklos vadovybės pozicija smurto atveju – kad bet koks smurtas mokykloje netoleruojamas ir kad smurtas mokykloje sulaukia adekvataus atsako.
Alina Martinkutė-Vorobej yra Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijos psichologė, lektorė, Lietuvos psichologų sąjungos narė.
