Prarastosios kartos rašytojai pavergė skaitytojų protus ir širdis pavydėtinais tiražais. Radijas, kinas, automobiliai tapo kasdieniniai. Aviacija iš nuotykio pasidarė verslu. Visur tvyrojo nežaboto optimizmo nuotaika, kuri baigėsi Volstrito žlugimu ir Didžiąja depresija.
Tačiau ir tada, prieš šimtą metų, ir dabar vienas dalykas išliko nepakitęs. Naujieji metai visuomet būna neišpildomų pažadų dalijimo metas.
Dažniausiai juos dalijame patys sau, kažkodėl naiviai tikėdamiesi, kad nuo sausio 1-osios visiškai paprasta išmokti bent kelias užsienio kalbas, pradėti lankytis sporto klube ir, savaime suprantama, atsikratyti žalingų įpročių. Kokių? Visų.
Jeigu tai būtų įmanoma, šią dieną reikėtų oficialiai kanonizuoti ir paskelbti didesnių stebuklų data nei balandžio 1-oji. Deja, ji labai panaši į pastarąją, tik balandžio 1-ąją mes visiškai sąmoningai meluojame ir juokaujame, o sausio 1-ąją tai darome labai rimtais ir optimistiniais veidais.
Todėl galima imti ir prisižadėti visiškai įmanomų dalykų. Tarkim, ir kitąmet kreipti daugiau dėmesio į amžinus, o ne laikinus dalykus, kad ir kaip jie darytų įtaką kasdieniam gyvenimui.
Pavyzdžiui, mažiau jaudintis dėl to, kaip baigsis JAV prezidento rinkimai lapkričio mėnesį. Nes įtakos tam gali turėti tik vienintelis veiksnys – Amerikos ir pasaulio ekonomikos būklė. Jeigu ji nesusloguos, D.Trumpas tikrai bus išrinktas dar vienai kadencijai. Nepaisant visų apkaltų, skandalų ir audrų socialinių tinklų stiklinėje. Patinka tai ar ne, toks gyvenimas, todėl geriau susitaikyti ir prisitaikyti.
Reikėtų mažiau kvaršinti galvą dėl „Brexit“, kuris bus įvykęs faktas visiškai nepriklausomai nuo to, ar B.Johnsonui pavyks iki metų pabaigos susitarti su Europos Sąjunga dėl naujo sugyvenimo būdo. Jeigu pavyks, nors labai abejotina žinant, kokios apimties derybos laukia, – valio. Jeigu nepavyks – stumtelėsime galutinę datą tolėliau, maža problema žinant, kiek jau kartų ji buvo stumtelėta.
Ir jau visai mažai reikėtų nerimauti dėl būsimų Seimo rinkimų. Šalies sveikatą jau senokai reikia matuoti ne pagal tai, ką ji sugeba nuveikti valdžios dėka, o pagal tai, kiek ji sugeba žengti pirmyn nepaisydama jos. Antra vertus, šitas Seimas sugebėjo nuleisti standartus iki tokių grindjuosčių, kad žemiau nelabai yra kur. Todėl viskas bus gerai, net jeigu to sau ir nežadėsime.
Daug įdomiau bus stebėti ginčus balandžio mėnesį tarp leninistų ir lenonistų. Mat vienu metu – ir Lenino mirties jubiliejus, ir „The Beatles“ iširimo penkiasdešimtmetis. Bent jau skaičiumi bitlomanai turėtų nesunkiai įveikti komunistus, juk ir amžius pastarųjų nebe tas, o sveikatos nepataisysi klasių kovos idealais.
O jeigu bitlai ir Leninas pernelyg modernu mūsų naujamečiams pažadams, prašom, yra ir tikros klasikos.
Šiemet atšventėme L.da Vinci 500 metų jubiliejų, ateina eilė kitam Renesanso milžinui Rafaeliui. Ir dėl to visai nebūtina trenktis į Romą, užtenka albume atsiversti „Siksto madonos“ reprodukciją. Arba išvysti dar penkis nematytus italų meistro darbus.
Jeigu jau galima sau leisti kultūrinę kelionę, prašom, Arlyje bus didžiulė V.van Gogho darbų paroda. O jeigu arčiau širdies muzika, o ne dailė, kitąmet minėsime ir L.van Beethoveno jubiliejų. Irgi puiki proga atnaujinti žinias, o galbūt net išgirsti ką nors naujo.
Svarbiausia nesitikėti greitų ir staigių pergalių. Rugpjūtį atsidarys astronominis langas siųsti kosminius aparatus į Marsą. Darys tai visos tautos, turinčios kosminį potencialą ir ambicijų. Ir nesitikėdamos iškart pjauti šių investicijų vaisius.
Taip ir su mūsų pažadais. Geriau prisižadėti sau ką nors rimtesnio ir ilgesnio nei tikėtis, kad ateis stebuklas ir apipils mus gėrio fontanais.
Bet kokiu atveju – gerų visiems metų.
