Tokiais žodžiais būtų galima apibūdinti Kauną, jei jį lygintume su moterimi. Aišku, imdami grynai geografinius parametrus. Juk kauniečiai – poetiškos sielos lietuviai.
Kas turguje nepadėta, tas dainon sudėta – žemyn upe, žemyn upe plaukia valtis palengva... Stop!
Valčiai plaukti reikia vandens, o jo Kaune sparčiai mažėja. Taip, gal ir netaktiška lyginant miesto dalį su moterimi, tegul ir simboliškai, pavadinti ją sausa. Ar gali būti didesnis antikomplimentas moteriai, kaip pavadinti ją sausuole?
Viena vertus, ją galima dirbtinai sudrėkinti. Pavyzdžiui, įkalbėti dalyvauti šlapių marškinėlių konkurse.
Arba tradiciniu lietuvišku būdu, aprašytu A.Vienuolio apysakoje „Paskenduolė“. Kaip vėliau rašė jaunesnės kartos klasikas J.Erlickas: „Vandenėlis burbuliuoja – viso gero, mylimoji!“
Mat Kauną gali užklupti tokia sausra, kad veronikoms tiesiog nebus kur skandintis, nors ir ryžtųsi atsigaivinti tuo itin rizikingu būdu.
Kaune pradėjo trūkti vandens. Štai koks akibrokštas: mieste, įsikūrusiame palei dviejų didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries santaką, o ir Nevėžis čia pat, ėmė trūkti vandens.
Labiausiai dėl jo trūkumo skundžiasi Vilijampolės gyventojai, vandens kai kuriuose daugiabučiuose nebūna beveik ištisą parą. Paaiškėjo, kad ne geresnė padėtis ir Žaliakalnyje, Aleksote.
Vilijampoliečiai, bėdos prispirti, dar gali jo pasisemti iš Neries. Aleksotiškiams, jei tik netingės nusiristi nuo kalno, – Lietuvos upių tėvas Nemunas, tegul jis bus pagarbintas, srovena.
O ką daryti Žaliakalnyje gyvenantiems kauniečiams?
Artimiausias vandens šaltinis – nemaloniai kvepiantis Gričiupio upelis, kurį jau daugiau kaip prieš dešimtmetį žadėta išvalyti, bet iki šiol ten auga baobabų dydžio varnalėšos, nes kanalizacija atplukdoma trąša joms – kaip tik.
„Kauno vandenų“ vadovai iš pradžių paaiškino tik tiek, kad dėl kaitros smarkiai padidėjo suvartojamo vandens kiekis. Esą aprūpinti dideliu vandens kiekiu vienu metu sudėtinga, slėgis ten kažkaip krinta ir apskritai kalta ne valdžia, o klimatas ir fizikos dėsniai.
Va, čia tai nereikia kabinti makaronų ant ausų.
Šiųmetė sausra – dar ne pati didžiausia ir ilgiausia per pastarąjį dvidešimtmetį. Prisiminkite, kas dar nepraradę atminties, 2002 metų vasarą. Tada palijo gegužės pradžioje, o kitą kartą – tik rugsėjo viduryje. Birželį pievos ir medžiai jau buvo rudi tarsi rudenį, bet keblumų dėl vandens nekildavo.
Galima manyti, jog taip buvo todėl, kad alus anuomet dar nebuvo pabrangęs, kauniečiai daugiau gaivinosi tomis raugintomis miežių sultimis, o vandenį taupė daržams laistyti. Jei taip, tai miesto valdžia niekuo dėta, kaltinti reikėtų centrinę valdžią, pabranginusią alų.
Na, ar tai nėra žmonių kankinimas – ne tik alų pabranginti, bet ir vandenį užsukti, kad visi iškristų kaip musės? Vadovaujantis sąmokslo teorijos principais galima spėti, jog tai centrinės valdžios biurokratijos kerštas už tai, kad kauniečiai įsigeidė savo mieste turėti Žemės ūkio ministeriją. Atseit imkit ministeriją, bet be vandens. Ir be alaus.
Vienas populiariausių literatūrinių personažų šaunusis kareivis Šveikas ištarė iki šiol dažnai kartojamą sparnuotą posakį, esą Vyriausybė, padidinusi alaus kainas, pasmerkta žlugti.
O kam tuomet pasmerkta valdžia, kuri viena ranka padidina alaus kainas, o kita, jau municipaliniu lygmeniu, antro pagal dydį miesto gyventojams užsuka vandenį? Aišku, tik revoliucijai.
Bet sukelti revoliuciją šiais laikais nėra paprasta. Nes mes revoliuciją įsivaizduojame pagal 1917 metų Spalio perversmo Rusijoje modelį. O pagal šį modelį vykdant revoliuciją privalu užimti paštą, telegrafą ir šturmu užimti Žiemos rūmus.
Na, paštą tai rastume – Kaune ar Vilniuje, nesvarbu. O telegrafą iš kur gauti? Ir kaip jis atrodo, kas tai per dalykas? Koks nors kompiuterinis virusas, baisesnis net už „Trojaną“?
O kas būtų Žiemos rūmų atitikmuo šiuolaikinėmis Lietuvos sąlygomis? Buvusi Muravjovo-Koriko rezidencija S.Daukanto aikštėje Vilniuje? Ar tas pilkas smetoninio stiliaus statinys Kaune, ties Laisvės alėjos ir L.Sapiegos gatvės kampu?
Čia daug neaiškumų ir aišku tik tiek, kad revoliucijos taip paprastai, kaip kadaise bolševikų vadui V.Leninui, surengti nepavyks. Nesvarbu, bus alaus ir vandens ar ne.
Vis dėlto „Kauno vandenys“ teikėsi paaiškinti, kad vykdant magistralinių linijų rekonstrukcijos darbus buvo atjungtos didelio skersmens Karaliaus Mindaugo prospekto ir Laisvės alėjos vandentiekio linijos.
Vanduo į mikrorajonus tekėjo pagalbinėmis mažesnio skersmens linijomis. Pasak „Kauno vandenų“ atstovų, masiškai laistant želdynus nelengva patiekti reikiamą kiekį vandens, užtikrinant jo tinkamą slėgį.
Taigi jokios čia paslapties ir jokios sąmokslo teorijos. Iš karto reikėjo taip sakyti.
Gaila tik prarastos iliuzinės Sąjūdžio laikų romantikos.
Juk svajojome, rašėme, rėkėme per mitingus, kad Lietuva bus Šiaurės Atėnai.
O tapo Šiaurės Rytų Sachara. Netikite? Pereikite Kauno Ąžuolynu, pamatykite, kaip liūdnai moja džiūstančiais lapais šimtamečiai ąžuolai, ir įsitikinsite.
„Laikinoji sostinė“
