Universitetų bendruomenėje netgi kalbama, kad LEU iš esmės likviduojamas ir tik jo likučiai prijungiami prie sukurto VDU padalinio – Švietimo akademijos, o ASU išsaugo daugiau savarankiškumo ir toliau gyvuos kaip VDU Žemės ūkio akademija.
Vienaip ar kitaip, VDU rektorius J.Augutis paskelbė, kad buvo atleista keli šimtai LEU darbuotojų, bet dalis šios aukštosios mokyklos dėstytojų ir mokslo darbuotojų įdarbinti Švietimo akademijoje – kai kurie važinėja dirbti į Kauną, o kiti dėsto Vilniuje.
Švietimo akademijoje dirba apie 250 dėstytojų ir mokslo darbuotojų, o uždarytame LEU jų buvo apie 300. Likviduojama ir Vilniuje sukurta pedagogų rengimo infrastruktūra – auditorijos, sporto salė, biblioteka, oranžerija, specializuotos laboratorijos. Pertvarka bus finansuojama valstybės ir ES struktūrinių fondų lėšomis – tam skiriama 30 mln. eurų.
Universitetų tinklui optimizuoti numatyta iš viso skirti 123 mln. eurų, ir šio pyrago raikymas kelia aistras.
Antai VDU atstovai stebėjosi, kodėl Vilniaus universitetui (VU), kuris prisijungia Šiaulių universitetą (ŠU), žadama skirti šiek tiek daugiau pinigų nei jiems. VDU rektorius neslepia, kad pinigų iš valstybės jo universitetas prašė daugiau, bet vis vien žada pedagogų rengimui suteikti aukštesnę kokybę. Tik tokiam optimizmui pritaria anaiptol ne visi švietimo ekspertai.
Pedagogikos studijos VDU iš tiesų bus kiek kitokios nei LEU. Žadama rengti platesnio profilio mokytojus, kurie galėtų dėstyti ne vieną dalyką. Tai leistų ypač mažose mokyklose lengviau sudaryti etatus, bet kyla klausimas, ar mokytojas kelių mokslų žinias sugebės perteikti taip pat gerai, kaip ir dėstydamas vieną dalyką.
VDU taps didžiausia mokytojų kalve, bet juos ketina rengti ir VU, tik kitaip – pedagogikos jie bus mokomi papildomai šalia pagrindinio dalyko studijų. Tokia konkurencija turėtų išeiti į naudą.
Bet kol kas prošvaisčių neregėti – pernai abiturientai nesiveržė nė į vieno universiteto pedagogikos krypties studijas. VU pirmąkart siūlė gamtos mokslų mokytojų programą, jai buvo skirta 30 studento krepšelių, bet niekas nesirinko šių studijų.
Tuo metu VDU pavyko į pedagogų rengimo programą pritraukti 60 asmenų, o pridėjus mokytojų persikvalifikavimo studijas susidarytų apie 200 studentų. Bet tai vis viena gerokai mažiau, nei planuota.
Skeptišką požiūrį į pedagogikos studijas, matyt, pirmiausia lemia menkas mokytojo profesijos prestižas visuomenėje, atgrasė jaunimą ir LEU žlugimas. VDU rektorius J.Augutis mano, kad padėtis pasikeistų, jeigu Vyriausybė pritartų jo siūlymui pedagogikos programų studentams skirti 300 eurų stipendijas, suteiktų papildomų socialinių garantijų.
Išskirtinėmis sąlygomis gal ir įmanoma pedagogikos studijomis labiau sudominti jaunimą, bet sunku patikėti, kad tada priėmimo į jas kartelė pakiltų nuo 3,6 balo net iki 7 ar 8 balų. Pernelyg optimistiškai skamba ir VDU vadovų žodžiai, jog šis universitetas per kelerius metus taps stipriausias šalyje.
Iš tiesų VDU tampa plataus profilio universitetu, aprėpiančiu socialinius, humanitarinius mokslus, žemės ūkio, pedagogikos studijas.
Bet girdėti kritiškų balsų, jog tai keistas hibridas, nes mėgina jungti visiškai skirtingas mokslo sritis.
Todėl net abejojama, ar tai padės spręsti šalies aukštojo mokslo fragmentacijos problemą ir sumažins viena kitą dubliuojančių programų skaičių, nes į VDU sujungtuose trijuose universitetuose jos buvo gana skirtingos. Antai ASU, tapęs VDU Žemės ūkio akademija, išsaugo savo struktūras ir netgi vadovų postus, todėl susijungimas atrodo formalus.
Akivaizdu, kad universitetų reforma pakrypo kitokia kryptimi, nei planavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Ketinta VDU sujungti su Kauno technologijos universitetu (KTU), Kaune turėjo likti ne daugiau kaip du universitetai, bet šie planai ir liko planais.
Ne paslaptis, kad VDU visomis išgalėmis priešinosi jungimuisi su KTU ir galiausiai laimėjo, – nieko nekeisti jau nebuvo įmanoma dėl nuolat mažėjančio studentų skaičiaus, bet jungtuvės vyko pagal šio universiteto bendruomenės pasirinktą scenarijų.
Žinoma, universitetams įstatymai garantuoja plačią autonomiją ir nepaisyti jų akademinės bendruomenės valios valdžia neturi teisės. Tačiau juk jungiant aukštąsias mokyklas siekiama jas sustiprinti.
Logiška manyti, kad šis tikslas lengviau pasiekiamas suvienijus stiprius universitetus, o ne silpnus prijungus prie stipresnių.
Regis, netolima ateitis parodys, kas teisus. Tik Lietuva nelabai gali laukti keletą metų, kol įsitikins, ar tikrai VDU pajėgus, kaip žada jo vadovybė, konkuruoti dėl stipriausio šalies universiteto vardo su VU.
Abejojama ir Mykolo Romerio universiteto jungimu prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto. Taip pat nesibaigė Lietuvos sporto universiteto kova prieš jo sujungimą su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, o Konstitucinio teismo nutarimas, kad šiuo atveju būta procedūrinių pažeidimų, tik rodo, koks duobėtas aukštojo mokslo reformos kelias.
