Antai net pats valstiečių vadas Ramūnas Karbauskis neseniai dairėsi į Kauno merą V.Matijošaitį ir gyrė jį kaip galimą premjerą.
Bet ir kiti politinės grietinėlės veikėjai po prezidento rinkimų gali puoselėti ambicijas šokti aukštyn – jei ne į premjero, tai į eurokomisaro postą.
Vienas tokių ambicingųjų – dabartinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis, akivaizdus prezidentės Dalios Grybauskaitės globotinis, beje, flirtuojantis ir su konservatoriais.
Naujausia šio veikėjo, matyt, labiausiai mėgstančio Antonio Banderaso vaidmenį šaudynių ir gaudynių filme „Kova su korupcijos mafija“, akcija – viešai mesti kaltinimai buvusiems Lietuvos pašto vadovams korupcija ir pinigų plovimu siekiant pavogti 3,7 mln. biudžeto eurų.
Kol kas žinoma tiktai tiek, kad Lietuvos pašto vadovybė išvaikyta maždaug prieš pusantrų metų, o Susisiekimo ministerija į savo ištikimiausią sielos seserį ir bendražygę Specialiųjų tyrimų tarnybą kreipėsi praėjusių metų pabaigoje.
Buvusi pašto vadovybė, stengdamasi rasti pinigų tuomet skendusiai valstybės įmonei, su privačiomis bendrovėmis pasirengė vykdyti smulkiosios bankininkystės, finansinio tarpininkavimo veiklą, įnešdama ten savo įstatinį kapitalą.
Beje, taip Lietuvos paštas galėjo tapti konkurentu tokią veiklą irgi nusprendusioms vykdyti didžiosioms telekomunikacijų bendrovėms, kurių vienai ir vadovauja P.Masiulis. Kaip matome, jo brolis ministro poste jau žino, kad buvusių pašto vadovų užmojai – biudžeto lėšų vagystė.
Lengviausia būtų pamanyti, jog ministras užsikrėtė premjero pavyzdžiu. S.Skvernelis šią savaitę pareiškė, kad tragišką avariją, kurioje žuvo trys žmonės, sukėlęs neblaivus karys turi būti teisiamas už žmogžudystę. Kas tai, jeigu ne politinis spaudimas bylą nagrinėsiančiam teismui?
Kad ir kaip būtų, R.Masiulio liežuvio laisvumas – sena, jau ne kartą išmėginta veiklos taktika.
Galima prisiminti, kaip savo vadovavimą naujai ministerijai iš Energetikos ministerijos atėjęs R.Masiulis pradėjo nuo kryžiaus žygio prieš tos Vyriausybės, kurioje pats ką tik dirbo, globotus „Lietuvos geležinkelius“.
Skambios kampanijos rezultatas – senieji vadovai išvaikyti, jų lesyklėlės lyg ir išardytos, bet, regis, gimsta naujas drakonas.
Lygiai taip pat audringai R.Masiulis kibo į Automobilių kelių direkciją – paskelbė, kad čia ištaškyta mažiausiai 20 milijonų eurų pagal politikų užsakymus, pavedė atlikti auditą. Ir ką? Tyla.
Auditą ministras pavedė atlikti ir Registrų centre, kurį buvo užgriuvęs dėl to, kad ši įstaiga nuo valstybės neva nusuko 200 milijonų eurų, nes pardavinėjo duomenis savo klientams su neva neteisėtomis nuolaidomis. Tai taip pat skelbė ir naujasis centro vadovas, buvęs STT vadas S.Urbanavičius.
Tačiau netruko paaiškėti, kad tas nuolaidas buvo nustačiusi pati Vyriausybė. Bet svarbiausia, jog tas auditas nustatė, kad net sumažinti įkainiai – nepagrįstai per dideli. Vadinasi, išeina atvirkščiai – ne duomenų gavėjai nepagrįstai pelnėsi iš valstybės, o valstybė iš jų.
Į politikavimą bei manipuliacijas panašūs ir R.Masiulio manevrai laikinojo švietimo ir mokslo ministro kėdėje, jam pakeitus mokytojų streiko iš posto išverstą J.Petrauskienę.
Su ministeriją užėmusiais mokytojais jis „susitarė“ kone žaibiškai, paversdamas šias derybas net šeimyninėmis fotosesijomis su vaikais.
Viešai nebuvo aišku, dėl ko susitarta, tačiau ima tvirtintis spėjimai, kad R.Masiulis galėjo protestuotojams prižadėti „kompensacijas“ iš tų pinigų, kuriuos dėl streiko sutaupė mokyklos ir savivaldybės.
Laikinasis ministras tai netgi patvirtino specialiu raštu, išsiuntinėtu savivaldybėms. Tiesa, vakar R.Masiulis tai jau neigė.
Nori kilti – mokėk reklamuotis visomis įmanomomis priemonėmis.
Šią politikos taisyklę išmokę veikėjai bus visuomet pranašesni už tuos, kurie mano, kad tautos meilės paslaptis kita – naudojantis valdžios įrankiais uždrausti kritiką.
Regis, pastarųjų iliuzijų turi nemažai visoms frakcijoms priklausančių Seimo Kultūros komiteto narių, šią savaitę įregistravusių Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektą, su pačiu pirmininku R.Karbauskiu priešakyje.
Šios pataisos – virtinė draudimų žiniasklaidai, kitaip ji bus baudžiama ir netgi uždaroma.
Be tokių ginčytinų nuostatų kaip draudimas „iškraipyti istorinę atmintį“ ar „silpninti tautinę tapatybę“, „pasiryžimą ginti valstybę“, bene absurdiškiausias – draudimas „skatinti nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“.
Natūralu, kad pasirodžius projektui kilo triukšmas, o daug kas įžvelgė dar vieną valstiečių bandymą užčiaupti žiniasklaidą draudžiant bet kokią valdžios kritiką.
Gali būti, kad R.Karbauskis su kompanija įžvelgė ir tokią galimybę. Bet netruko paaiškėti, kad pagrindiniai pataisų autoriai – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos naujasis vadovas, informacinio karo su Rusija „specialistas“ M.Martišius ir už jo greičiausiai stovintys kariuomenės bei specialiųjų tarnybų propagandininkai.
Būtent jie pasinaudojo politikais gąsdindami, kaip Rusija jauks šių metų trejus rinkimus Lietuvoje, ir melagingai aiškindami, kad tie draudimai nukopijuoti nuo ES direktyvų. O iš tiesų jie buvo nukopijuoti iš tų pačių saugumiečių ir kariškų kasmetinių ataskaitų.
Kokia peršasi išvada? Politikai, manipuliuojantys kitais, ir politikai, kuriais lengva manipuliuoti, – tas pats ne itin sveikos demokratijos ženklas.
