Įžūliai pavogtų retų kūrinių ieško ir kolekcininkas Andrejus Balyka, kurio šeimai nusikaltėliai skaudžiai smogė.
Pirmąją „Lietuvos ryto“ tyrimo dalį skaitykite čia: Prie nužudyto kunigo R. Mikutavičiaus kolekcijos veda kruvini pėdsakai.
Ieško pavogtų vertybių
Tuo metu, kai buvo sekama pagrobtos R.Mikutavičiaus kolekcijos pėdsakais, kita nusikaltėlių gauja planavo naują apiplėšimą. Jie nusitaikė į milijonieriaus A.Balykos retų ikonų kolekciją.
Kolekcininkas A.Balyka iš matymo pažinojo R.Mikutavičių. Prieš pat šiuos Naujuosius metus vilnietis sulaukė kvietimo į koncertą Tytuvėnuose, kur kunigas buvo praleidęs gražiausius gyvenimo metus, sutelkęs parapijiečius.
„Koks sutapimas – kalbamės apie R.Mikutavičių ir paskambino iš Tytuvėnų! Ieškoti meno kūrinių, juos prikelti – ne verslas, o mano gyvenimas. Man malonu, kad grąžinu ikonoms gyvenimą.
Ir R.Mikutavičius taip gyveno. Tie, kurie dabar turi jo paveikslus, sėdi ant parako statinės. Pas juos bet kurią dieną gali pasibelsti kriminalinės policijos pareigūnai.
Aš irgi ieškau savo vertybių. Dalį ikonų rado policija, penkias – aš. Dar apie 200 ikonų nerasta. Jei veikčiau tokiais metodais, kokius nusikaltėliai naudojo prieš mano šeimą, jau seniai būčiau jas susigrąžinęs“, – kalbėjo A.Balyka, sutikęs „Lietuvos rytui“ praverti įspūdingų namų Vilniuje duris.
Į šį namą, kurį dabar saugo ir du dideli šunys, 2008 metų spalio 10-osios naktį įsibrovė šeši plėšikai, ginkluoti ir pjūklais.
„Mane aplankė nepaprasti nusikaltėliai. Namuose buvo konjako, degtinės, bet vagys paėmė raudonojo vyno „Mouton Rothschild“ ir po to padegustavo“, – rodydamas vyno kolekciją kalbėjo A.Balyka.
Kolekcininkui tada labiausiai skaudėjo širdį ne dėl pagrobtų vertybių, o dėl nukentėjusių artimųjų.
Nusikaltėliai surišo jo jaunesnįjį sūnų ir žmoną, kuri sirgo, ir laikė per naktį uždarę vonioje. Bet prieš tai jie pagrobė, mušė ir kankino vyresnįjį – 22 metų sūnų.
Kai ryte paskambinusi jam į užsienį žmona pasakė, kad juos apvogė, A.Balyka pirmiausia paklausė, ar visi gyvi.
Ilgai kankino įkaitą
Plėšikai ruošėsi pusmetį. Ant balto mikroautobuso jie priklijavo žalią juostą, įsigijo policininko uniformą, radijo stotelių, ginklų.
Pamiškėje netoli namo policininku apsimetęs Saulius Navickas sustabdė A.Balykos sūnaus Ornaldo vairuojamą „Volvo“ ir paprašė pateikti dokumentus. Po to paprašė vairuotojo išlipti. Vaikinas nieko bloga neįtardamas pakluso.
Prišokę kiti nusikaltėliai įgrūdo jaunuolį į „Volvo“ bagažinę ir nuvežė giliau į mišką.
„Miške buvo iškasta duobė. Sūnų jie laužė, mušė, spaudė akiduobes, apipylė benzinu ir grasino sudeginti. Jie klausė, kaip patekti į namą. Sūnus atsilaikė dvi valandas! Nesitikėjau, kad jis toks ištvermingas“, – dėstė 57-erių A.Balyka.
Kolekcininko name šeši plėšikai siautėjo keturias valandas, pjovė ikonas iš kiotų. Juos domino sidabru, auksu dengti kūriniai. Šeimininko kabinete ikona, verta kelių šimtų tūkstančių eurų, liko nepaliesta.
Iš viso buvo pagrobtos 272 ikonos, juvelyrinių ir kitų dirbinių.
Šeima išgyveno siaubo naktį
– Jūsų namai vėl pilni meno vertybių. Ar nebijote? – paklausiau A.Balykos.
– Aš nebijau, o žmona bijo. Aš be pavogtų ikonų galiu gyventi, man tai – ne tragedija. Bet mano šeima išgyveno siaubo naktį.
Vienas pagrindinių tarpininkų, siūliusių parduoti vogtą mano kolekciją, yra svingeris. Jo trečioji žmona – dainininkė. Praėjus kuriam laikui buvau užsienio atlikėjo koncerte.
Draugas parodė: „Žiūrėk, plikas stovi.“ Aš atsistojau, priėjęs pritaikiau jam neteisėtus veiksmus ir paaiškinau: „Tavo žmona dainuoja, o mano gydosi.“
Įsibrovėliai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Turėjo proto ir nieko nenužudė. Aš ant jų nepykstu, nes gyvenimas viską sustatys į vietas. Jie patys pasirinko tokį kelią. Jie teisme pasakė, kad apstulbo išvydę tiek daug vertybių.
Aš tik nesuprantu, kodėl kitose demokratinėse valstybėse už įkaitų paėmimą skiriama 20–30 metų nelaisvės bausmė, o mano sūnų pagrobę nusikaltėliai gavo juokingai mažas bausmes. Pasirodo, baisiausias jų padarytas nusikaltimas – iš manęs pagrobtas legaliai laikytas pistoletas.
– Nusikaltimo sumanytojas Leonidas Epelbaumas buvo nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Ar jis prieš tai lankėsi šiuose namuose?
– Jis į mano namus buvo atėjęs kelis kartus kaip klientas, norėjo nupirkti dovaną močiutei gimtadienio proga. Aš po to save kaltinau, kad jam papasakojau, kaip reikia investuoti, – ne į nekilnojamąjį turtą, moteris ar kazino, o į vienetinius daiktus, kurių kaina tik kyla.
Užsakovas beveik nesėdėjo, susirgo keista liga, gydėsi Druskininkuose. Dabar jis važinėja gera mašina, gyvas ir sveikas. O man padaryta žala vis dar neatlyginta.
Jis buvo pažadėjęs bendrininkams sumokėti apie 5–7 mln. eurų. Bet po to ėmė kurpti istorijas. Tarp jų įvyko rimtas pokalbis su šaunamaisiais ginklais. Ir vagys patys pradėjo pardavinėti vertybes.
Jie ir man per tarpininkus siūlė, prašė 4 mln. eurų. Norėjau atgauti laikrodį ir žmonos auskarus, pažadėjau 15 tūkst. eurų. Daiktus gavau, bet pinigų jiems nemokėjau.
Dalis vagių buvo vilniečiai, dalis – kauniečiai. Jie nutarė mašiną su ikonomis nuvairuoti į Kauną. Ir aš, ir policija tai žinojome. Bet kai pareigūnai sustabdė automobilį Kaune, ikonų ten jau nebuvo.
Tai vienetiniai daiktai, kurie anksčiau ar vėliau turėjo išplaukti į paviršių. Po 8 metų jie pradėjo plaukti.
Vagys ikonas buvo paslėpę pas pažįstamą. Jis turi dukrą, kuri ėmė draugauti su vienu vyruku. Tas jos namuose pamatė maišus ir pradėjo patyliukais nešti ikonas į lombardus prie stoties.
Į laisvę išėję nusikaltėliai nuvažiavo pas tą pažįstamą pasiimti ikonų, bet maišuose buvo lentos. Tada jie nuėjo pas prokurorą, kad išsiaiškintų su tuo vaikinu. Kaip sakoma, kiekvienas Ivanas turi savo programą.
Man pažįstamas pranešė, kad prie stoties pasirodė mano lygio ikonų. Išsiaiškinau, kam jos parduotos. Operatyvininkas, kuris kuravo tą supirktuvę, nenorėjo vargintis.
Nieko nepadarė ir vienas kriminalinės policijos vadų, kuriam 2016-ųjų liepą pranešiau, jog vogtos ikonos vėl išplaukė. Jis man į akis savo kabinete pasakė: „Negi manote, kad mes neturime operatyvinės informacijos?“ Mano informacija buvo teisinga, bet jis susimovė.
Aš pats atseksiu jų kelią. Pasaulyje yra gerų žmonių, kurie man padeda. Prieš metus vieną savo ikoną pamačiau Maskvos antikvariate. Žmogus nežinojo, kad pardavinėja vogtą kūrinį. Jis paskambino žmogui, iš kurio pirko, aš pasikalbėjau su juo. Ikonos grąžinimo procedūra dar tebesitęsia.
– Su pareigūnais turėjote reikalų ir Prancūzijoje, kur 2017 metais buvo nutemptas ir dingo jūsų krovininis „Mercedes“, pilnas antikvarinių vertybių. Kaip baigėsi ta istorija?
– Tą mikroautobusą paėmė vietos policija. Jei Paryžiuje mašina stovi savaitę nejudinama, jie turi teisę nutempti. Bet kad ji buvo sunaikinta – retas atvejis.
Mano automobilis neva buvo sunaikintas ir neva niekas nepamatė, kad jame pilna sidabro ir bronzos dirbinių. Krovinio vertė buvo apie 300 tūkstančių eurų.
Aš ta versija netikiu. Buvau aikštelėje, kur naikinamos konfiskuotos mašinos. Mačiau, kaip darbininkai plėšia magnetolas, atsargines dalis.
Mano pasamdyti advokatai toliau aiškinasi – gruodžio 5-ąją Paryžiuje vyko teismo posėdis. Aš nesustosiu ir nesiliausiu ieškoti.
Manau, mano „Mercedes“ važinėja kur nors Afrikoje, o meno vertybės kada nors išplauks į paviršių. Tie, kurie jas pasisavino, nepraturtės. Tai – vienetiniai daiktai, skirti muziejams, aš turiu visų jų faktūras.
