Viešą gėrį užmiršę socialiai nejautrūs konservatoriai ir socialdemokratai per rinkimus patyrė pralaimėjimą.
Po dabartinių valdančiųjų pergalės rinkėjai džiaugėsi galėsiantys nustumti į pašales politikus, atvedusius šalį prie demografinės krizės, skatinusius viešo gėrio naikinimą – valstybės turto grobstymą, stadionų paskirties keitimą, privatizavimą ir užstatymą, mokyklų ir ligoninių griovimą.
Tačiau nauja valdžia pateko į ankstesnių vyriausybių paspęstus spąstus. Ji perėmė ydingas naujosios viešosios vadybos (NVV) madas, kurias Lietuvos vyriausybės bandė propaguoti ir įgyvendinti jau nuo 2009 metų.
NVV svarbiausi elementai yra decentralizacija, privatizacija, orientacija į rezultatus, rinkos elementų įdiegimas valstybės valdyme, privataus sektoriaus vadybos elementų perkėlimas į valstybės institucijų darbą, gyventojų įtraukimas į valstybės valdymo procesus.
NVV atsirado kaip privataus sektoriaus – kioskų, parduotuvių, gamyklų – vadybinių priemonių taikymas valstybinio sektoriaus valdyme Naujoje Zelandijoje XX a. aštuntame dešimtmetyje. NVV mados Lietuvoje pateko į derlingą dirvą. Čia vis dar remiamasi pasenusiomis prielaidomis, kad rinka pati „viską sutvarkys“, vietoj to, kad valstybė aktyviai stengtųsi taisyti taip vadinamas „rinkos klaidas“. Kita vertus, jokia privati kompanija nežiopso laukdama kol „rinka viską sutvarkys“ – ji pati aktyviai veikia.
Daugybė NVV elementų taip pat liko nesuprasti ir nepanaudoti, kaip, pavyzdžiui, decentralizacija, laisvė valdyti vietiniame lygmenyje ir strateginis valdymas. Strateginis valdymas kaip išplėtota sistema net ir premjero Skvernelio laikais nepasiekė Lietuvos valdančiųjų darbo stalų.
Kita vertus, lietuviškas NVV variantas įgavo daug specifinių bruožų ir ženkliai nutolo nuo pradinio modelio. Mūsų NVV variantas perima tik kai kuriuos NVV metodus ir iš esmės remiasi 1990 metais posovietinėse šalyse vyravusia logika „kad valstybės nereikia, rinka viską sutvarkys“. Toks sujauktas supratimas apie vaidmenį suartina Lietuvą ne su Vakarų Europos ar net JAV valstybėmis, bet greičiau su Somaliu.
Lietuvos viešasis sektorius yra neadekvačiai mažas ir yra toliau naikinamas. Skaičiuojama, kad jis sukuria vos daugiau nei 20 proc. BVP Lietuvoje. JAV jis sukuria virš 30 proc. BVP, Vokietijoje 40 proc, o Skandinavijos šalyse virš 50 proc. Somalio pavyzdys pateiktas ne be reikalo – šioje valstybėje gerus 15 metų nebuvo jokio valstybinio valdymo – nei mokesčių, biurokratų, sveikatos apsaugos, universitetų, nei valstybės kišimosi į rinką. Nepaisant to, tokios tikrai laisvos rinkos sąlygos nieko nesužavėjo ir į Somalį Lietuvos piliečiai neemigravo.
Vienas iš valstybei žalingų lietuviško valdymo madų yra taip vadinamas minimalios valstybės principas. Juo dažnai yra prisidengiama kovoje prieš biurokratiją. Apkarpymo šalininkai teigia, kad darbuotojų skaičiaus mažinimas taupys valdymo išlaidas, pagreitins sprendimų priėmimą, pagerins organizacijų tarpusavio komunikaciją, padidins darbo našumą. Viskas yra kitaip.
„Apkarpymas“ yra pavojingas didelėse ir sudėtingose organizacijose, nes pažeidžia veiklos priežastinius mechanizmus hierarchijose, ima trikti komunikacija. Ekonomiškai pažangiame pasaulyje „apkarpymo mada“ buvo kritikuojama kaip nesėkminga jau nuo 1991 m., o valstybės ir jos institucijos, kurios ėmėsi šių „apkarpymo“ priemonių, patyrė ilgalaikius nuostolius, prarasdamos efektyvumą ir nesugebėdamos teikti piliečiams bendro gėrio.
Neigiamos pasekmės dar labiau išryškėja, kai naudojamas „marinimo badu“ metodas. Jis pasireiškia, kai institucijai ar ištisam sektoriui ribojamas finansavimas ar resursai, kai įšaldomos darbuotojų algos ar dirbtinai neįdarbinama pakankamai darbuotojų, remiantis nepagrįstais normatyvais. Analogiškai veikia ir didinami darbuotojų krūviai. Ilgalaikėje perspektyvoje pradėjus „marinimą badu“, organizacijų rezultatyvumas katastrofiškai krinta. Šį metodą savo kailiu pajuto Lietuvos sveikatos apsaugos, bendrojo lavinimo, aukštojo mokslo ir kitų sistemų dirbantieji. Iš esmės, NVV apologetų vykdomos reformos ne tik nieko nesukuria ir neišplėtoja, bet tiesiog nugyvena tai, kas buvo kuriama dešimtmečiais.
Mokslininkams jau XX a. pabaigoje tapo aišku, kad išsivysčiusios valstybės, turinčios didesnius viešuosius sektorius, geriau ir tolygiau funkcionuoja nei valstybės, turinčios mažą viešąjį sektorių. Kita vertus, valstybės, įdiegusios NVV pilna apimtimi (Lietuvoje to niekada nebuvo), geriau skatino ekonomikos augimą, nors kiti viešo sektoriaus parametrai paprastai būna prastesni.
Lietuvos politikos pavyzdys tik patvirtina šiuos teiginius – ekonomikai augant, žmonės iš čia toliau masiškai emigruoja, o čia likę reiškia nepasitenkinimą esama padėtimi. Kodėl taip yra, lengva paaiškinti – tereikia palyginti, kiek švietimui ar sveikatos apsaugai skiria Airija, Norvegija ar Britanija – šalys, į kurias veržiasi Lietuvos piliečiai.
Lietuvoje valstybinio sektoriaus yra ne per daug, o per mažai. Esamą valstybės ūkį reikia efektyvinti pirmiausia naudojant tinkamus valdymo metodus ir principus. O šie principai turi remtis ne „vištų fabriko“ ar skambučių centro valdymo metodais, bet tais, kurie yra patvirtinti ir įtvirtinti kitų sėkmingų ir tvarių valstybių viešajame sektoriuje.
Tokios priemonės, kaip lėšų apkarpymas, „marinimas badu“, privatizavimas ar kai kurių funkcijų kontraktavimas, gali būti pateisinamos tik karo, bado ar maro atvejais. Ilgalaikėje perspektyvoje reformos, grįstos NVV metodais, griauna ir naikina ištisus sektorius, prastina viešųjų paslaugų kokybę, o tuo pačiu ir piliečių gyvenimą. Išvardintų procesų pasekmes matome jau dabar, kai ištisi Lietuvos rajonai yra virtę dykromis be viešos infrastruktūros, mokyklų ir ligoninių – į vietas, kur neįtikinsi keltis ne tik ukrainiečio, bet ir Nigerijos kaimiečio.
