Pašventinus prakartėlę Arkikatedroje buvo aukojamos Piemenėlių arba Bernelių mišios.
Eucharistijai vadovavo arkivyskupas G.Grušas. Šv.Mišiose dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei kiti politikai.
„Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šią naktį kaip tik švenčiame Dievo gimimo slėpinį. Todėl verta gerai įsiklausyti į Evangelijos pasakojimą, į angelų žinią. Jų žodžiai šiąnakt yra lygiai tokie pat tikri, kokie buvo ir tą naktį prieš du tūkstančius metų, kai ciesoriui Augustui paskelbus visuotinį surašymą Juozapas keliavo į Judėją, į miestą, vadinamą Betliejumi, užsirašyti.
Įsižiūrėkime į šią kelionę: ką gi daro Juozapas? Galėtume sakyti, jis paklūsta valstybės įsakymui, išorinėms aplinkybėms, kurios nuo jo nepriklauso. Taip jau sutapo, kad, kai jo sužadėtinė buvo nėščia, išėjo tas įsakymas, ir jiems reikėjo leistis į sunkią kelionę. Kaip dažnai atrodo, kad mūsų gyvenimą valdo nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės, kad esame priversti elgtis vienaip ar kitaip, galbūt netgi nesijaučiame savo gyvenimo šeimininkai, nesijaučiame laisvi, o vien to, kas kažkur nuspręsta, kažkur nutinka, įkaitai. Bet ar tikrai tokia yra Juozapo kelionė?
Pastebėkime, kad šiomis išorinėmis aplinkybėmis Juozapas iš tiesų atlieka vidinį veiksmą. Juozapo kelionė, į kurią jis leidžiasi dėl visuotinio surašymo, yra jo grįžimas prie šaknų. Jis keliauja iš Galilėjos į Dovydo miestą Betliejų, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Taigi jis grįžta į savo protėvių kraštą.
Šiais metais Lietuvoje popiežius Pranciškus mus ragino grįžti prie šaknų. Kokia įvairi gali būti ši kelionė ir ji visada padaro mus turtingesnius. Ieškodami savo kilmės, prisimindami protėvius, mes geriau pažįstame save pačius; atrandame, kokias savybes esame iš jų paveldėję, kodėl esame tokie, o ne kitokie; ir nejučia kyla dėkingumas matant, kaip mūsų gyvenimas gimsta iš kitų gyvenimo.
Šioje kelionėje Juozapas, grįždamas prie savo šaknų, patiria Dievo pažadų išsipildymą savo giminės istorijoje, atpažįsta Dievo pėdsakus. Tai jį dvasiškai parengia geriau suvokti savo vaidmenį Dievo plane.
Broliai ir seserys, ar neturėtume tokiu pat būdu prie savo šaknų keliauti ir mes? Skirdami laiko atrasti, kaip Dievas veikė mano šeimos ir giminės istorijoje; kaip Jis veikė Lietuvos istorijoje; kiek Dievo palaimos buvo išlieta suvedant ir sujungiant mano protėvius, kad vieną dieną galėčiau gimti ir aš. Žinote, kas nutinka šioje kelionėje? Ieškome giminės medžio, o randame Sodininką. Vien atradę Dievo pėdsakus praeityje mes galime tapti iš tiesų svetingi ateičiai. Kaip Juozapas, grįždami prie šaknų, mes atveriame savo širdį Dievo Sūnaus atėjimui.
Bet pažvelkime dar į tas išorines aplinkybes, dėl kurių Juozapas leidosi į Betliejų, – tai ciesoriaus Augusto paskelbtas visuotinis surašymas. Juk pats Dievas parinko šias aplinkybes savo Sūnaus gimimui. Tai dieviški mainai: Dievo Sūnus leidosi būti įrašomas į žmonijos karalystės sąrašą, kad mes būtume įrašyti į Dievo karalystės sąrašą. Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, yra pirmasis Dievo karalystės sąraše, bet ir tu esi ten įrašytas. Įrašytas į sąrašą tos karalystės, kuri vienintelė nuo Kristaus laikų augo ir plėtėsi. Iš tų laikų nė viena kita karalystė neišliko, visos praėjo, tik Dievo karalystė buvo ir yra čia, tarp mūsų.
Ir vis dėlto kaip sunku kartais tikėti. Matome tiek daug blogio, neteisybės ir kančios, kad net imame prarasti viltį. Dar daugiau – pradedame bijoti, kur visa tai nuves: varginanti socialinė nelygybė, puolimas prieš gyvybę ir šeimą, savanaudiškumas, atvedantis iki karų, ir mokslas, kuris, nepaisydamas etikos, ima kišti nagus net prie žmogaus kūrimo. Ir, kai galiausiai patiriame asmeninę kančią, šeimos tragediją, mirtį, ligą, išsiveržia klausimas: kurgi Tavo karalystė, Dieve?
Kai apie tai susimąstome, prisiminkime savo šalies istorijos pamoką. Kalbu apie partizaninio karo laikotarpį, apie tuos, kurie kovojo už Lietuvą tuo metu, kai priešai jiems kartojo, kad aukoti gyvybę už šią šalį gali tik bepročiai, nes Lietuvos nebėra. O vis dėlto ji buvo. Visada čia. Prisiminkime ir tas mažytes, bet labai gražias pamokas, kurias davė šie metai. Pagalvokime apie Vasario 16-tosios akto atradimą ir apie partizanų vado Vanago palaikų suradimą. Šie mūsų šaliai tokie brangūs dalykai visada buvo visai čia pat, šalia mūsų, bet mes nežinojome, kur jie. Ir vis dėlto nesiliovėme ieškoti. Paslėpti dalykai, šventi dalykai yra šalia, bet reikia kantrybės ir tikėjimo jų ieškant. Jeigu taip yra su žemiškais dalykais, ar nėra dar labiau su dvasiniais?
Iš tiesų Dievo karalystė yra arčiau nei galvojame. Kairėje yra koplyčia su palaimintųjų Jurgio ir Teofiliaus relikvijomis, o dešinėje – šventojo Kazimiero koplyčia. Broliai ir seserys, kas gi yra relikvijos, jei ne Dievo karalystė tarp mūsų? Mes einame pas šventuosius ir prašome jų užtarimo, nes žinome, kad jie yra Danguje, tačiau tuo pačiu metu jie yra ir su mumis. Taigi jie – Dievo karalystė tarp mūsų.
Bet dar labiau, nepalyginamai labiau, po keleto minučių, kai tarsiu Kristaus žodžius „Tai yra mano Kūnas“ ir „Tai yra mano Kraujas“, į mūsų tarpą ateis pats Karalius. Ir Dievo karalystė, tas garstyčios grūdas (plg. Mt 13, 31), tas paslėptas lobis (plg. Mt 13, 44), tas tešloje įmaišytas raugas (plg. Mt 13, 33), bus dabarties tikrovė – tikrovė, kurioje gyvename kartu su Jėzumi Kristumi, gimusiu Betliejuje, mirusiu ant Kryžiaus, trečią dieną prisikėlusiu iš numirusių ir gyvu šiandien, gyvu per amžius.
Brangios šeimos, šią Kalėdų naktį ypač noriu kreiptis į jus ir paprašyti: jei jau Dievo karalystė yra tarp mūsų tokiu šiek tiek partizanišku būdu, kol šio pasaulio kunigaikštis šėtonas dar nėra galutinai nugalėtas, tai ir mes elkimės šiek tiek partizaniškai. Tebūna Jūsų namai mažos laisvės salos – Dangaus karalystės salos mūsų visuomenėje. O kaip tą padaryti? Reikia melstis šeimoje, melstis namie. Besimelsdama drauge šeima tampa mažąja Betliejaus prakartėle, kurioje gimsta Dievas. Todėl prašau Jūsų vėl atrasti ir pamilti šeimos maldą. Taip mūsų pasaulyje augs Dievo karalystė. Augs, nes Jūsų namai taps jos dalimi, jos teritorija.
Brangieji, dėkodami už gausias malones, kurias šiais metais gavome iš Dievo, įsiklausykime dar kartą į tuos žodžius, kuriais popiežius Pranciškus, kartu su Lietuvos šeimomis, meldėsi Aušros Vartuose: „Prašome, pagelbėk mums, – kreipėsi jis į Mariją, – kad nepaliautume laukti Dievo Karalystės – taikos, teisingumo ir meilės Karalystės atėjimo į mūsų šeimas, miestus, tautas ir visą pasaulį.“
Tegul Trakų Dievo Motina, Lietuvos Globėja, kuriai šiais metais pasiaukojome, drauge su Juozapu, savo Sužadėtiniu, būna mūsų vedliai kelionėje į Dievo Sūnaus karalystę; karalystę, kurią gimstant jie regėjo Betliejuje ir kuri nuo tos šventos nakties kas dieną auga ir stiprėja, kol vieną dieną išvysime mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apreiškimą. Amen“, – tokį pamokslą perskaitė G.Grušas.
