Pavyzdžiui, vakar Žinių radijo eteryje politikas paeiliui atsakinėjo į du klausimus: ar tikrai spaudė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narius kuo greičiau susidoroti su kai kuriais aparato darbuotojais; kodėl neleidžia Seime suformuoti tarpparlamentinės ryšių su Tibetu grupės?
V.Pranckietis jau pateikė Seimui dabartinio laikinojo VTEK vadovo V.Kanapinsko kandidatūrą į komisijos narius antrajai kadencijai. Bet yra problemėlė – įrašytas ir pačios VTEK dokumentuose užfiksuotas V.Kanapinsko, kito komisijos nario S.Katuokos ir VTEK aparato darbuotojo M.Siaurio pokalbis.
Ilgo pokalbio esmė paprasta – du etikos sargai spaudžia pavaldinį kuo greičiau ir taikiau susikrauti daiktus, už klusnumą žada finansines kompensacijas, o jei neklausys, grasina „tarnybiniu tyrimu“, kuris sužlugdys jo tolesnę karjerą. Esą taip VTEK nariams dėl M.Siaurio pasakė ir pats „pirmininkas“, akivaizdu, kad viso Seimo.
V.Pranckietis šią situaciją vakar komentavo savaip. Pirmiausia pareiškė, kad visokių pirmininkų Seime – lyg šunų. Gal net 60. Po to paskelbė, kad nieko nežino ir nesupranta. Galiausiai vis dėlto prisiminė išties kalbėjęs su minėtais ponais iš VTEK savo kabinete šiuo klausimu, tačiau nieko nespaudęs ir nenurodinėjęs.
Tuo metu dėl tarpparlamentinės ryšių su Tibetu grupės Seimo pirmininkas jau demonstravo pavydėtiną tvirtumą. Anot V.Pranckiečio, valstybė remia vientisą Kiniją, todėl jis negalįs kitame kambaryje remti kažkokio Tibeto, kuris net parlamento neturi.
Belieka spėlioti: ar profesorius jau pramoko kiekvienam nežaliam politikui būdingų vingrybių, ar vis dėlto tai dar tik skirtingi žalumo atspalviai?
