Paskutiniajame konkurse nugalėtojo Vidmanto Gylikio
„Tautos dvasia“ labiau primena kaspinuotį, o siūlymai iš trijų pusių
apjuosti aikštę tankia medžių juosta kelia įtarimą, jog bandoma
aprūpinti asocialius asmenis nemokamu, patogiu viešuoju tualetu. Vis tik
užteko proto tokių siūlymų atsisakyti.
Lukiškių aikštė – tragiškų įvykių liudininkė. Joje buvo kariami
1863–1864 metų sukilėliai, greta esančioje okupantų kankykloje buvo
žudomi Lietuvos patriotai ir slapta užkasami Tuskulėnuose.
Akivaizdu, kad mus, politinius kalinius ir tremtinius, su aikšte sieja
kruvini saitai, todėl, sprendžiant Lukiškių aikštės problemą, mūsų
nuomonė turi būti vyraujanti.
Su tuo nieku gyvu nenori sutikti įvairių instancijų biurokratai. Jie
kiekviena proga demonstruoja savo biurokratinę visagalybę. Jų bukas
užsispyrimas valstybei kainuoja prarastus milijonus.
Prieš septynerius metus Vilniaus savivaldybė gavo mūsų projektą viziją:
devyniuose sektoriuose, per visą aikštę sudarančiuose Vyčio kryžių,
įamžinti visų, žuvusių nuo Mindaugo laikų, karių atminimą.
Įsitikinome, jog patriotinis sprendimas kelia biurokratams savaiminę
atmetimo reakciją.
Nors visiems normaliems žmonėms tas projektas patinka, iš biurokrato
neišgirsi nei vieno teigiamo žodžio, tik šabloniškas atsirašinėjimas.
Neturėdami argumentų jie paprasčiausiai tyli.
Vilniaus merui Remigijui Šimašiui prieš vienuolika mėnesių nusiuntėme
projektą viziją. Jokio atsakymo.
Tie, kurie patys nesugeba, biurokratiškai kaišioja pagalius į ratus
tiems, kurie geba bent ką nors. Kiek mūsų likimo brolių iškeliavo
anapilin, taip ir nesulaukę patriotinės Lukiškių aikštės.
Dabartiniame trijų bendrovių vykdomame projekte nieko patriotinio ir su
žiburiu nerasi.Nėra to, kas mums šventa: Vyčio kryžiaus, Nežinomų
kareivio ir partizano kapų, nieko, kas primintų mūsų dramatišką
istoriją.
Jų projektas, užslėptai primenantis jiems mielą Lenino aikštę, – tai
mankurtinis biurokratų triumfas, tarsi keršto antausis patriotinei
visuomenės daliai. Naudojasi tuo, jog visuomenė yra pavargusi nuo
begalinės erzelynės ta tema ir nelabai turi jėgų priešintis. Bet
pasakykime jiems: „Dar ne vakaras“.
Šiai mūsų, sūduvių, vizijai jau keturiolika metų. Ji žinoma tūkstančiams
piliečių. Ją parašais parėmė Marijampolės ir Kazlų Rūdos šauliai bei
tremtiniai, Suvalkiečių draugija, net ir Krašto apsaugos ministerijos
ministras, pas kurį buvome 2013-ųjų kovo 15 dieną.
Bet Vilniaus savivaldybės klerkams – tai ne argumentai. Lukiškių aikštė
jiems yra kaip nuosavas sklypas, o į visuomenės nuomonę galima
nusispjauti.
O gal Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) susidomėtų jų kietakaktiškos
pozicijos priežastimis?
Kodėl būtent tos bendrovės vykdo projektą? Kodėl nepaisoma galimų
milijoninių nuostolių prasiskolinusiai iki ausų Vilniaus savivaldybei?
Paaiškinu dėl sabotažinės politikos.
Vilnių kasmet aplanko milijonas užsienio turistų. Aišku, jie norėtų
aplankyti pagal mūsų patriotinį projektą sutvarkytą Lukiškių aikštę, kur
Lietuvos istorija būtų lyg ant delno.
Kad per daug nevargintų kojų (Lukiškių aikštė yra dviejų futbolo aikščių
dydžio), turistai galėtų būtų vežiojami puošniais vagonėliais, kuriuos
temptų elektromobilis, nuo vieno sektoriaus prie kito.
Kiekviename iš devynių sektorių gidas už solidžią kainą pasakotų apie
didingą ir dramatišką Lietuvos istoriją. Tai – svarbiausia.
Beje, užsieniečiams už ekskursiją susimokėti 20–30 eurų yra tas pats,
kas mums 1- 2 eurus. Pajamos į Vilniaus biudžetą būtų milijoninės. Dalis
tų pajamų atitektų patriotinėms organizacijoms, nes devynių sektorių
projektas yra jų.
Viliamės, jog patriotinės organizacijos dar pajėgs pakovoti už mūsų
projektą viziją. Beje, bendrovės, tvarkančios Lukiškių aikštę, gali be
jokių nuostolių už tą pačią dviejų milijonų eurų sumą įvykdyti mūsų
patriotinį devynių sektorių projektą.
Algimantas Lelešius yra istorikas, buvęs tremtinys, šaulys. Jis dirba Marijampolės kraštotyros muziejuje
˙
