Moteris senatvė ypatingai gąsdina, nes senatvė paliečia išvaizdą, - ji negailestingai suglamžo odą, sutaršo plaukus, padengia juos dulkių sluoksniu, išlupa porą dantų ir įbruka į rankas vaistų buteliuką. Išorinis grožis, jaunystė, kuriais taip mėgsta didžiuotis moterys, pasitraukia. Gerbėjai, kuriais irgi įprasta džiaugtis, - taip pat. Atrodytų, kad yra gyvenimas, kurį negailestingai perskrodžia didelė stora mūrinė siena, vadinama senatve.
Toks požiūris figūruoja mūsų visuomenėje. Mados, kosmetika, plaukų dažai – viskas jaunoms ir tik ant jaunų kūnų. Vyresnės moterys jaunesnėms vis tarsteli: „kol dar gali“, nes kai užklups ta mūrinė siena, vadinama senatve, jau nebegalėsi.
Vyresnė moteris, atrodytų, automatiškai iškrenta „iš rinkos“: ji nebėra geidžiama, ja nebesižavima taip, kaip anksčiau, tampa keblu rasti darbą, o dar ir begalė tų visų profesijų, kurios labai anksti iš savo sąrašų išbraukia dirbančias moteris – taip nutinka modeliams, šokėjoms, netgi aktorėms ir t.t. O prie viso to dar pridėkime užklupusius fiziologinius pokyčius, menopauzę – tai išvis skatina suabejoti, ar vis dar esi moteris.
Aš niekada nenorėjau į senatvę žiūrėti tokiu žvilgsniu. Net žodis „senatvė“ man nėra tinkamas. Aš renkuosi žodį „branda“. Manau, kad ne didėjantis metų skaičius yra baisus, o baisus susiformavęs visuomenės požiūris į tai.
Juk tie metai gali būti kur kas smagesni už tą išsitaršiusią jaunystę, kai nesupranti, nei kur, nei paskui ką lėkti, nei kam save paskirti, nei ką kalbėti, o ko ne. Kai nesupranti, kas išvis tas gyvenimas yra ir ką su juo nuveikti. Bandydamas tai atrasti kaip koks ežys tamsoj badaisi į sienas ir subadai daug kitų, o vakarais gulėdamas lovoje svajoji apie tą išganingąją ramybę, kuri vieną dieną nušvies ir tavo, jauno ir paiko gyvenimą.
Aš žiūrėjau Linos Plioplytės dokumentinį filmą „Amžinai stilingos“. Šis filmas yra apie Niujorko karalienes, stilingas, kūrybingas ir išskirtines senjoras. Visoms herojėms virš 60 metų. Filmo veikėjos stebina savo originaliais ir stulbinančiais įvaizdžiais, jos tam skiria labai daug dėmesio. Ir atrodo puikiai. Šis filmas mane paskatino į brandą pažiūrėti kitu kampu – pamilti ją, žavėtis ja, netgi laukti jos! Taip – beprotiškai jos laukti!!!
Viena iš herojų, kuriai yra virš 90 metų, pasakė: „Dabar aš jau savęs nekritikuoju. Džiaugiuosi, kad nereikia niekur skubėti.“ ir pridūrė, kad vos prieš 10-20 metų jai pavyko priimti save tokią, kokia ji yra. Kartais pagalvoju, kaip atrodytų mano gyvenimas, jeigu aš jį gyvenčiau retrospektyviniu principu. Lyg ši akimirka jau praėjo, jau buvo. Aš jau išgyvenau tai. Lyg būčiau senjora, trumpam užsukusi į šį jauną ir dar daug ko nepatyrusį kūną. Gyvenčiau turbūt su lengva šypsena ir niekada manęs nebepultų migrena.
Šis filmas man yra apie kūrybą. Apie gyvenimiškąją kūrybą. Tik norėdami save apgauti mes teisinamės, kad neturime pinigų, dėl to negalim ir to, ir ano. Vėliau – štai ir pinigų yra, bet vėl kažko neturim, todėl ir vėl negalim ir to, ir ano. Betgi nedaug mums reikia – tiesiog, kad bent trumpam akys užsidegtų – drąsa ir meile gyvenimui!
Senjoros dalijasi savo pamąstymais apie gyvenimą, apie praeitį, jos kvatoja ir noriai pozuoja prieš objetyvą. Jos neneigia, kad kūnai nebėra tokie energingi, kamuojami įvairių sopulių, o judesiai nebėra tokie koordinuoti, bet tai nėra pakankama priežastis sustoti, nusivilti, išbraukti save iš kavinių, spektaklių, koncertų, gatvių, - visuomeninio gyvenimo!
Mano mylimiausia herojė, 94-erių Ilona, pasigamino blakstienas iš savo pačios plaukų. Ji ir dėsto, ir dainuoja viename bare, ir tapo. Ir ji yra mano pavyzdys.
Būdami jauni mes labai klausome kitų žmonių nuomonės. Vienas žodis gali taip giliai susmigti į širdį ir užkirsti kelią ieškojimams. Mums taip svarbu, kaip atrodom, kaip kalbam, kaip būnam. Tik kažkada, kažkuriame brandos etape, visi šie dalykai nukrenta it tinkas ir žmogus pradeda būti laisvas. Tik – kaip tai pasiekti, kol dar turime daugiau laiko?..
Labai rekomenduoju nueiti į filmą „Amžinai stilingos“. Eikite su savo mielomis močiutėmis, apkabinkite jas, eikite vėliau su jomis valgyti spurgų ir klausykitės jų pašėlusios jaunystės istorijų. Eikite ir su mamomis, draugėmis, sesėmis – griaukime tą „baisiosios senatvės“ mitą. O kai susitiksime pasenę, - susimojuokime lazdomis!
