Į Žvėryno rajone esančią buvusią Mstislavo Dobužinskio mokyklą jau kitąmet iš Justiniškių persikels daugiau kaip dvidešimtį metų veikianti žydų gimnazija. Visus tuos metus jai vadovauja Lietuvos žydų švietimo ministru save vadinantis M.Jakobas.
„Labai atsakingai žiūriu į šias statybas. Mane matydami, statybininkai labiau pasitempia“, – tikino direktorius, net po apendikso operacijos iš ligoninės pirmiausia skubėjęs ne į namus, bet į statybų aikštelę.
Įrengs modernius kabinetus
M.Jakobas neslepia pasididžiavimo, kad Vilniaus žydai netrukus turės ypatingą pagal visus XXI a. reikalavimus įrengtą mokyklą.
„Gimnazijoje bus įdiegtos naujausios šiuolaikinės technologijos, turėsime moderniausia technika aprūpintus kabinetus.
Įrengsime puikius užsienio kalbų, chemijos, matematikos, biologijos, fizikos kabinetus su tokia įranga, kuri leis vaikams atlikti laboratorinius darbus“, – vaikštinėdamas po išgriautą pastatą žemaitiškai dėstė nuo Telšių kilęs direktorius.
Tačiau M.Jakobas suskubo pabrėžti, kad moderniausia įranga negali atstoti žmonių ir jų proto.
Darbui modernioje mokykloje rengiami ir mokytojai. Jie turi galimybes pasimokyti svetur – žinių semtis Londone, Izraelyje.
„Tokią galimybę suteikė mus šefuojanti žydų veiklą remianti organizacija ORT Amatininkų draugija. Be to, mus ką tik pasiekė džiugi žinia – gimnazija laimėjo „Samsung“ organizuotą konkursą. Mokytojai galės tobulinti savo informacinių technologijų žinias“, – džiaugėsi ilgametis mokyklos vadovas.
Tautiečius mokė amato
Mokyklos rekonstrukcijai ORT Amatininkų draugija yra skyrusi 3 mln. litų, prie jos atstatymo prisideda mokinių tėvai, Lietuvos žydų bendruomenė.
Londone įsikūrusi ORT Amatininkų draugija – viena seniausių žydų organizacijų pasaulyje, įkurta prieš 130 metų.
Jos tikslas buvo carinėje Rusijoje gyvenančius žydus mokyti amato. Šios organizacijos įsteigtos amatų mokyklos veikė ir visuose didžiuosiuose prieškarinės Lietuvos miestuose.
„Žydai turi žodį „staka“, kuris reiškia „duok“, „padėk“, – pasakojo M.Jakobas. – Duosi – sugrįš trigubai daugiau.
Apie tai rašoma mūsų tikėjimo knygose.“
Sėkmingai išlaikė egzaminus
Gimnazijoje – 320 mokinių. Nors tarp gimnazistų – nemažai rusakalbių, pamokos vyksta lietuvių kalba. Šiemet visi trylika abiturientų sėkmingai išlaikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Vidurkis – 65 balai. Anglų kalbos egzamino vidurkis – 80 balų. Puikiai išlaikyti ir kiti brandos egzaminai.
„Žydai gyvena lietuviškoje aplinkoje ir turi būti lietuvių kultūros nešėjai“, – dėstė šiemet tryliktą laidą išlydinčios gimnazijos direktorius.
Mokykloje daug laiko skiriama hebrajų kalbai, žydų kultūros, tradicijų, religijos studijoms. Su kitų tautybių vaikais, panorusiais lankyti šią mokyklą, direktorius kalbasi pats.
Būtinai paklausia, ar vaikas tikrai nori ir gali kasdien skirti penkias valandas žydų kultūros studijoms.
Džiaugiasi uždarbiu
„Esu labai griežtas vadovas ir mokiniams, ir mokytojams. Griežtas tinginiams, nes jie niekada nesusikurs geresnio gyvenimo, visada liks vargšai.
Mūsų mokytojai gauna nedidelius atlyginimus, tačiau ne tokius blogus, kaip gali atrodyti. Sakau jiems – jei būsite geri specialistai, jūsų durys neužsidarys, pas jus eis ir eis mokiniai, – įsitikinęs profesionalus matematikas. – Manęs niekas nejaudina, išskyrus išsilavinimą.
Mokiniams nuolat kartoju – baigęs gimnaziją, neturi sustoti mokytis. Jeigu negali tapti gydytoju, mokykis amato, bet tik nesustok.
Jei būsi bemokslis, kiekvienas tave galės aprėkti, apstumdyti.
Argi dėl to 12 metų sėdėjai mokyklos suole?“
Dauguma gimnaziją baigusių žydų jaunuolių studijuoja universitetuose – jie renkasi technologijas, mediciną.
„Paradoksalu tai, kad mūsų abiturientai turi visas galimybes studijuoti svetur, bet didžioji dalis lieka Lietuvoje, – šypsojosi žydų mokyklos vadovas. – Jie turi gerus darbus, gauna gerus atlyginimus. Buvę gimnazijos mokiniai už 2 tūkst. litų nedirbs.
Be 4–5 tūkst. jie nesikalba, nes žino savo vertę.“
Tėvas ragino siekti mokslo
Kalba pakrypo apie M.Jakobo šeimą. „Mano tėvai, kaip ir dauguma tų laikų žmonių, buvo baigę tik pradžios mokyklą. Jie buvo paprasti, dori žmonės.
Namuose buvo tvarka ir drausmė. Aš neturėjau teisės blogai mokytis, nes tėvas pasakė: „Pažiūrėk į savo rankas – tu neturėsi jėgų laikyti kastuvo.
Pažiūrėk į inteligentišką savo veidą – tu negalėsi būti paprastas darbininkas.“
Mano tėtis buvo vairuotojas. Bet jis man pasakė, kad ir tokiam darbui taip pat neturėsiu jėgų“, – griežtus pokalbius su tėvu prisimena matematikas.
Siekis – būti geriausiam
M.Jakobas tikino, kad žydų verslumas ir siekis būti geriausiam yra paveldimas.
„Tikiu, kad tauta iš kartos į kartą perduoda savo gebėjimus. Kažkada žydams neleido prisiliesti prie žemės.
Reikėjo kažkaip suktis, mokytis amato, – dėstė gimnazijos vadovas. – Todėl tarp žydų tiek gerų amatininkų.
Kodėl žydai tokie geri savo sričių specialistai, puikūs verslininkai? Dėl konkurencijos. Norėdamas įsitvirtinti žydas turėjo būti ne tik geresnis už kitus. Jis privalėjo būti geriausias.
Nesvarbu, kas esi, – gydytojas ar siuvėjas. Privalai būti geriausias. Tai įaugę mums į kraują.“
Jis pridūrė, kad jo tėvas buvo laikomas geriausiu Telšių vairuotoju.
Žeidžia garbės jausmą
Mokyklos direktorius M.Jakobas neslėpė, kad lietuviško ir žydiško auklėjimo metodai skiriasi kaip diena ir naktis.
„Lietuviai turi baigti kalti savo vaikams į galvą, kad jie netikę, negeri, kad jie nieko nesugeba, kad iš jų nieko nebus. Reikia suvokti, kad nuolat tai kartodami kitokio rezultato ir negalėsime tikėtis.
Jeigu vaikui nesiseka mokslai, reikia su juo kalbėtis. Pasakykite jam, kiek į jį investuojate. Tačiau nereikia ant vaiko šaukti.
Vaikai juk negimsta blogi. Mes – mokytojai, tėvai, aplinka – padarome juos blogus. Kai vaikui nuolat kalama, koks jis blogas, jis pats tuo pradeda tikėti ir nuleidžia rankas.
Tada nusiraminimo pradedama ieškoti taurelėje. O žydas girtuoklis – retas atvejis“, – teigė M.Jakobas.
Didžiausia gėda jam būtų prie alaus kiosko išvysti savo mokinį.
Pažymys – kaip atlyginimas
Žydų gimnazijos vadovas įsitikinęs – geru auklėjimu galima pasiekti neįtikėtinų rezultatų.
„Mokytojai taip pat neturi teisės šaukti, rėkti, įžeidinėti vaikų. Vienintelis, kas gali pakelti balsą mokykloje, esu aš.
Mokykla nėra tvartas. Vaikas turi suprasti, ko čia atėjo. Čia ne ta vieta, kur galima vaikinui pasėdėti ant kelių.
Mokykla yra moksleivio darbo vieta, o atlyginimas – pažymiai. Tėvai turi stebėti, kokį atlyginimą namo parsineša jų vaikai.
Mano tėvas savaitės pabaigoje sakydavo: „Nešk, sūneli, čionai savo dokumentą, pažiūrėsiu, kokie tavo reikalai.“
Vaikams leidžiama per daug
M.Jakobo įsitikinimu, kiekviena šeima turi susikurti savo taisykles ir jų besąlygiškai laikytis.
„Vaikas turi žinoti, kas jam galima, o kas – ne. Man nepatinka, kaip vaikai auklėjami Izraelyje. Ten jie tarsi ant pjedestalo. Ten vaikams viskas leidžiama.
Bet toks jau mūsų tautos nacionalinis bruožas.
Žydų šeimose vaikai yra labai mylimi. Vaiko atėjimas į pasaulį mums – didžiulė šventė. Todėl jie ypač lepinami“, – žydų tautos ypatumus pabrėžė pašnekovas.
Apmaudu dėl susvetimėjimo
Didelę mokytojo patirtį turintis pašnekovas neslepia – žydų, kaip ir kitų tautybių, vaikus tiesiog akyse keičia internetas.
„Remdamasis savo patirtimi ir kitų mokytojų nuomone, galiu pasakyti, kad dabartiniai vaikai ne tokie gabūs kaip dešimtojo dešimtmečio kartos.
Šiandien moksleiviui išmokti eilėraštį yra tragedija. Jis nebemoka bendrauti, bijo pažvelgti pašnekovui į akis. Kiemuose nebematau žaidžiančių, sportuojančių vaikų.
Jie įnikę į išmaniuosius telefonus, kompiuterius, – apgailestavo pašnekovas. – Kaip mūsų šeimos leidžia vakarus? Tėtis – su vienkartiniu indu mišrainės prie televizoriaus, mama – paskendusi buities darbuose.
Vaikas niekam nerūpi. Kas jam lieka? Užsidaryti kambaryje ir prilipti prie kompiuterio.
Šeimose nebeliko ryšio. Žmonės svetimėja. Tai tampa mūsų amžiaus tragedija. Tai keičia ir mūsų, ir kitas tautas, griauna pamatines vertybes.“
