Užjaučiu moterį ir visą šeimą. Jai tenka sunkūs išbandymai. Jau antrą kartą vaikinas siunčia signalą: jam yra blogai.
Į galvą lenda tokie epitetai: tragedija, nelaimė, skausmas, tiksinti bomba. Man neteko patirti panašaus siaubo. Kaip jaučiasi Graužiniai galiu įsivaizduoti tik iš to, ką ne kartą girdėjau iš pašnekovų, kurių artimieji dingo. Tai – kraupi patirtis.
Kita vertus, geroji žinia yra tai, kad Eimantas atsirado gyvas. Kokia laimė, kad paieška nesibaigė kur nors miške tarp medžių arba tvenkinio dugne. Niekas taip nesukrečia, kaip savižudybė. O dar tokio jauno žmogaus, vieno iš valstybės lyderių sūnaus.
Nežinau, ar E.Graužiniui po visų išgyvenimų leidžiama skaityti, kas rašoma apie jų šeimą. Bet jei leidžiama, noriu jį padrąsinti. Jaunasis, gerasis žmogus viską daro teisingai. Jam negera, ir jis ieško išeičių. Tokia žmogaus prigimtis – nesitaikstyti su blogumu ir skausmu. Ir Eimantas ieško, kas jam geriau.
Nusispjaut, ką apie jį ir L.Graužinienę mano pikti interneto komentatoriai, jos sūnaus draugai ar jų tėvai. Svarbiausia, ką apie save mano Eimantas. Jei jis patiks sau, visos patyčios nubėgs nuo jo, kaip vanduo nuo žąsies.
Jis gali sukelti visą šalį ant kojų, gali priversti motiną atsistatydinti iš Seimo pirmininkės pareigų ir skirti visą dėmesį jam, gali išvesti seną savo tėvą iš proto (visa tai yra pataisoma ir netgi gali išeiti į gerą). Vienintelis sprendimas būtų neištaisomas ir sugriautų gyvenimus mažiausiai keturiems žmonėms – tai savižudybė. Svarbiausia, kad ieškodamas išeities, jis saugotų save ir ieškotų pagalbos.
Kai lankiausi Eimanto darbo vietoje Seimo archyve, pamaniau: šis vaikinas turėjo jaustis labai vienišas. Kolegos pasakojo, kad jis beveik nekalbėdavo apie save. Ateidavo, kruopščiai atlikdavo pavestus darbus ir išeidavo.
Nors E.Graužinio bendradarbiai nemokėjo kurčiųjų kalbos, jie mėgindavo kitaip užmegzti pokalbį. Visgi kalbėti apie sunkumus menkais gestais ar raštu, ypač vyrams, mūsų visuomenėje – kone neįmanoma misija. Juolab su tais, kuriuos mažai pažįsti.
Galbūt tai patyrė ir jis? Gal apynasrį movė ne tik kultūra, kurioje vyrai nesidalina išgyvenimais ir vienatve. Jo lūpas greičiausiai surakino ir negalia. Nenutuokiate, kiek nedaug žmonių Lietuvoje moka kurčiųjų kalbą!
Šią negalią turintys žmonės arba buriasi į kurčiųjų bendruomenes, arba lieka vienišiai. Jiems integruotis į visuomenę itin sunku.
O dar jeigu esi L.Graužinienės sūnus ir tave stebi kaip per padidinimo stiklą – tuomet visai prasti reikalai.
Pagalbos šauksmas, kurio griebėsi E.Graužinis, yra gera proga pergalvoti savo prioritetus tiek šiai šeimai, tiek visiems mums. Jauni žmonės ne šiaip sau išeina iš namų ir basi vaikšto vieškeliais. Ir tai nėra tik jų šeimos galvosūkis.
Viešąją erdvę ir atmosferą, kurioje bręsta jauni žmonės, kuriame visi. Esu tikra, kad ir nuo internetinių komentarų priklauso, kokias žinias apie E.Graužinį ar kitą jauną žmogų skaitysime rytoj.
