Užuot pavėluotai mėginusi rikiuoti ryškiausiai tarp mūsų šviečiančias žvaigždes, pirmuosius arkliškus žingsnius žengiančių metų proga paseksiu jums pasaką apie tris karalius ir Trojos kumelę.
Iš karto perspėju, kad tai – siaubo pasaka suaugusiems, pagrįsta dabartinės Lietuvos realijomis. 2013-asiais Lietuvą valdė Trys Karaliai ir Trojos Kumelė. Karaliai – tai Viktoras Uspaskichas, Loreta Graužinienė, Neringa Venckienė. Kas toji Kumelė, sužinosite vėliau jeigu perskaitysit visą šią rašliavą iki galo.
Jei atmintis manęs neapgauna, Lietuva pernai berods turėjo ir prezidentę, ir dar galybę visokių merų ir seimūnų, bet jie nėra nei tokie svarbūs, nei įdomūs. V.Uspaskichas, jau anksčiau galimai nupirkęs vietinę spaudą, pavertęs kėdainiečius klusniai jam ir jo parankiniams nugarą lenkiančių juodnugarių banda, išplėtė savo įtaką už Kėdainių Uspaskijos ribų ir iš raugintų agurkų išskaptuotais šachmatais nacionaliniu mastu sužaidė ne vieną pasaulinio turnyro vertą partiją.
Ką ten šachmatai. V.Uspaskichas pernai dorojo Lietuvą ir jos gyventojus kaip koks į rojų patekęs uolus musulmonas 72 nekaltas mergeles.
Net ir nuteistas sėsti į belangę, šitas karalius, grakščiai rodydamas vidurinįjį pirštą Marijos žemei, lakstė užuojautos bei užtarimo ieškoti pas Rusijos carus bei siuntė į įvairias ne itin mielas vietas politinius oponentus, žurnalistus ir netgi teisėjus.
Tačiau bene svarbiausia, kad jis ir toliau rezgė tokias meistriškas intrigas Seime, jog 27 meksikietiškų serialų kūrėjai iš gėdos atsistatydino ir visam laikui išvyko gyventi į Urdomą.
Šių intrigų dėka Lietuva sužinojo, kas yra Loreta Graužinienė, ir jos asmenyje įgijo antrąjį karalių. L.Graužinienė 2013-aisiais ėmė valdyti Seimą kaip jo pirmininkė. Tačiau neapsikentusi šio nuobodaus darbo, ji stačia galva paniro į tarptautinės politikos, ekonomikos ir
Konsti-tu-ti-tu-ti-tucijos reikalus.
Parodžiusi nepralenkiamą nuovoką bei ekspertizę šiose srityse, ji visiems laikams liko įamžinta interneto trolių specialiai jai pagerbti skirtuose socialinių tinklų puslapiuose ir video montažuose.
Seimo pirmininkė sulaukė dar neregėtos pagarbos iš užsienio valstybių vadovų ir diplomatų. Kalbėdamiesi privačiai, jie net nedrįsta garsiai ištarti jos vardo; paprastai į L.Graužinienė įvardijama kaip ,,močiutė su skarele“ ar ,,durpynų fėja“.
Pastabusis skaitytojau, puikiai žinote, kad L.Graužinienė viešumoje skarelės ant galvos neryši. Ir jūs visiškai teisus! Tačiau vos Seimo pirmininkei pravėrus burną bet kuriam geros valios žmogui prieš akis iškyla paprastos kaimo moterėlės paveikslas, o kambaryje pakvimpa bandelėmis su lašinukais. Supraskite, kad čia pasaka, o pasakose atsitinka įvairiausių neįtikėtinų dalykų.
Jei jau prabilome apie stebuklus. Tikras stebuklas yra Seimo narė ir trečiasis Lietuvos karalius N.Venckienė. Beje, jei kam įdomu, kodėl šias moteris, pažeisdama jų feministinius jausmus, vadinu karaliais o ne karalienėmis?
Visų pirma, čia pasaka, mitas, o ten kalbama apie tris karalius. Be to, praėjusiais metais žymūs Lietuvos vyrai buvo arba bestuburiai suskydėliai, arba parsidavėliai, arba, anot A.Ramanausko, tikrų tikriausi ,,šūdai“. Išskyrus V.Uspaskichą, nė vienas į tris karalius pretenduoti negali ir dėl to šioje pasakoje neminimi.
Taigi, N.Venckienė yra bene paslaptingiausia ir spalvingiausi iš visos trijulės (,,spalvingumas“, tiesa, šios pasakos rėmuose suvokiamas subjektyviai ir taikomas liberaliai. Visi trys veikėjai charizmos turi maždaug tiek pat kaip vidutinis politiko atstovas spaudai.)
Teisėjos pareigas ėjusi moteris teoriškai turėjo atstovauti teisingumui, racionalumui ir šaltam protui, tačiau ji ne tokia! Susidėjusi su lunatikų, grafomanų, paranojikų ir konspiracijos teorijų lervų perėtojais, N.Venckienė sušvytėjo ir sprogo kaip kiniškas fejerverkas, tiesa, prieš tai paleidusi nuodų debesėlį, sugadinusi žmonių gyvenimus ir nutempusi Lietuvos politinį gyvenimą į neregėtas žemumas. Taip giliai po žeme negyvena net bjauriausi pasakų slibinai, tačiau dabar jos paliktose šliūžėse vartosi visa Lietuva.
Dėl to esama rimtų įtarimų, kad N.Venckienė yra ne tik viena iš Lietuvą valdančių trijų karalių, bet ir 2014-ųjų Trojos kumelė. Manoma, kad ji šiuo metu slapstosi Čikagoje, kurioje, kaip žinia, gyvena aktyvi violetinių konspiratorių sambūris.
Sovietmečiu Čikagos lietuviai garsėjo kaip aktyvūs Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai centrinėje miesto aikštėje nuolat organizuodavę piketus prieš Sovietų Sąjungos politiką Baltijos šalyse. Dar prieš N.Venckienei pabėgant nuo Lietuvos teisingumo, toje pačioje Čikagos aikštėje būrelis ,,Drąsos kelio“ tikinčiųjų meldėsi savo violetmarškiniui dievui ir laužyta anglų kalba reikalavo, kad JAV valdžia imtųsi priemonių prieš Lietuvoje siautėjantį pedofilų klaną.
Vyresniosios kartos JAV lietuviai, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe, neabejotinai vartosi karstuose. O tie, kur dar gyvi, ko gero, gailisi, kad sulaukė tokių laikų, kai teise į viešą susirinkimą ir protestą naudojasi būrelis liguistos fantazijos emigrantų tam, kad apgintų nusikaltimais įtariamą, teisėjo ir parlamentaro vardą suteršusią žmogžudžio seserį.
Žiū, artėjant prezidento rinkimams, Čikagos lietuvių išpuoselėta bėglė ims ir parlėks, kaip kokia Trojos kumelė, atgal į Lietuvą. Žmonėms smegenys buvo išplauti ir anksčiau, nebūtų pirmas kartas.
Kas gali paneigti, kad išsiskalbusi politinį mundurą N.Venckienė nesušoks pergalingo rinkimų šokio? Galiausiai, juk tiek ji, tiek L.Graužinienė, abi rūpinasi darbo liaudimi, siekia pakelti pensijas ir minimalų atlyginimą. Žmonės jas palaikys. Susės abidvi prie taurelės tauraus gėrimo, ir V.Uspaskichui paliepus, pabalsuos tauta už violetinę prezidentę blondinės galva.
